Mano nuomone lytinio švietimo temų trūksta bendrojo lavinimo mokyklose.
Pirmiausia reikia paruošti specialistus apie tai kalbėti mokiniams.
Nereikėtų išskirti LGBT bendruomenės, o šviesti bendrai apie lytinį švietimą.

Turiu draugų homoseksualų, esame diskutavę su jais daugeliu Jiems rūpimų klausimų. 
Dažniausiai reikia suprasti, jog bandant įvesti kažkokią naujovę, kaip ir versle, reikia įžvelgti ir apspręsti visas galimas pasekmes ar grėsmes.
Kai įvesta naujove gali atnešti mažiau naudos, nei žalos.
Pritariu, jog jaunimui šiai dienai vystymuisi sudaromas daug didesnis spaudimas , nei tai buvo prieš 10-20 metų, tačiau nereikia pamiršti. Jog gamta mus taip sutvėrė, jog lytinis brendimas ir kiti biologiniai procesai vyskta jau tūkstančius metų būtent tuo pačiu žmogaus brandos metu.
Dėl to mano asmeninė ir partijos nuomonė yra vieninga. Jog reikia vaikams palikti jų vaikystę, ir leisti pasidžiaugti tikros vaikystės prioritetais, nebandant brukti į galvą dar papildomos informacijos apie tai, apie ką dar net patirtį turintys asmenys nesugeba tinkamai diskutuoti ir priimti visoms pusėms tinkamų sprendimų.

Mano nuomone šis klausimas turėtų būti užduotas, kai pilnai bus įgyvendintos jaunimo mobingo, pašaipų prevencijos programos.

Visada turime judėti į priekį nors ir mažais žingsniais, bet tikrai manau nereikia nerti stačia galva į dalykus, kuriems reikia ir pasiruošimo,  ir išsamios analizės, ir netgi požiūrio vienas į kitą.

1. Aš nesu psichologas, taip pat nesu švietimo specialistas, todėl negaliu atsakyti, nuo kokio tiksliai amžiaus vaikui/paaugliui reikia lytinio švietimo pamokų. Bet jis tikrai reikalingas. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad man jis buvo reikalingas dar nepasiekus 16 metų. 
2. Teisės aktuose asmenys nėra skirstomi į homoseksualius ar heteroseksualius ir pan. Visi jie turi vienodas teises ir pareigas. Nuo orientacijos nepriklauso GPM ar PSD dydis - jį visi moka vienodai. Administracinės paslaugos irgi nėra skirstomos pagal lytinę orientaciją, pvz., gyvenamos vietos deklaravimas, soc. pašalpos, kompensacijos, nes jos apskaičiuojamos pagal pajamas ir kt. pamatuojamus parametrus. Aš, kaip viešo administravimo subjektas, vadovaujuosi įstatymais, man visi piliečiai lygūs.
3. Kai į mane su kažkokia problema kreipiasi asmuo, aš jo neklausiu lytinės orientacijos. Neklausiu nei amžiaus, nei lyties, nei partinės priklausomybės, tautybės ir kt., jei tai neturi esminės įtakos problemos sprendimui, o imu ir sprendžiu problemą. Pvz., asmuo skundžiasi, kad negali nemokamai važiuoti autobusais. O nemokamai gali važiuotik tik vaikai iki 7 metų ir senjorai virš 75 metų. Taigi šiame klausime amžius yra svarbus. Bet kitur jis gali būti visai nesvarbus. Arba jei sulūžęs suoliukas parke ir niekas jo netvarko, tai čia iš viso esmė yra tik tai, kad suliukas sulūžęs ir juo žmonės naudotis. 

Nuomonė labai paprasta ir aiški.
                1. Homoseksualios orentacijos žmonių buvo antikos, senosios Romos laikais, viduramžiais, prieš 100 m, prieš 30 metų, yra jų ir dabar. Taigi logiška ir labai tikėtina, kad jų bus ir ateityje.  Šiandien jie yra mūsų valstybės piliečiai, mokosi, dirba, kuria, moka mokesčius,  džiaugiasi gyvenimu. Šie asmenys jų tėvams ir artimiesiems buvo, yra ir bus patys mylimiausi sūnūs, dukros, broliai, seserys, anūkai ir t.t.  Tai tegul taip ir lieka. Kol visiems gerai ir nukentėjusių nėra- viskas gerai. Mūsų visuomemei reikia mokytis tolerancijos kitokiai nuomonei, požiūriui, matymui ir supratimui. Tik man nepatinka kai,  homoseksualios orentacijos žmonės labai save sureikšmina ir viešai demonstruojasi.
               2. Nežinau ar trūksta ar pakanka. Žinau, kad reikia mokykloje tai vaikams aiškinti, tik labai kompetentingai ir labai kvalifikuotai.
               3. Prie daug nebus. 
              
              

Su žmona abu esame mokytojai, (aš nebedirbu mokytoju) auginame tris vaikus ir apie tai su jais esame diskutavę ne kartą, pastebėjome, kad mokykla, mokytojai apie tai yra kalbėję. Vaikai pavyzdžius ima iš suaugusiųjų. Švietimo ir lavinimosi, mokymosi visą gyvenimą reikia labiau suaugusiems, kurie yra autoritetai savo vaikams ir juos moko reaguoti įvairiais klausimais, priimti ar nepriimti kitokius žmones savo aplinkoje.

Mūsų gimnazijoje dirbau dvi kadencijas tarybos pirmininku, vis domėdavausi, kokia situacija dėl patyčių, kokių priemonių reiktų. Tad teko apsidžiaugti, jog ir mokytojai ir mokiniai teigė, jog mūsuose tokių problemų labai mažai, o jei ir įvyksta koks įvykis - mažoje bendruomenėje labai greit reaguojama ir sprendžiama problema.

Netgi vaikai mus moko namo grįžę apie diskriminacinius žodžius ar išsireiškimus. Sakyčiau - puiku.

Ar trūksta lytinio švietimo temų? Atsakysiu - trūksta mums daug visokių temų mokykloje.

Trūksta vaikams lytinio švietimo. Nebūtina homoseksualiems asmenims taip ofišuoti save , tarsi tai būtų privilegija.

Laba diena.
visuomenėje tokie asmenys turi turėti tokias pat teises kaip ir kiti.  Švietimas apie LGBT bendruomenę mokyklose šiuo metu yra minimalus, o lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa mokyklose dažnai įgyvendinama integruojant į mokomuosius dalykus - etiką, biologiją.
 

Gal norėjote paklausti, kokia nuomonė apie homoseksualius asmenis?
Manau, kad jie tokie pat žmonės kaip ir heteroseksualai. Nesidomėjau, kiek dėmesio bendrojo lavinimo mokyklose skiriama mokinių švietimui apie LGBT, todėl negaliu paskyti - ar to užtenka, ar ne.
Kiek žinau mokyklose vykdomas  moksleivių lytinis švietimas. Nesu švietimo srities specialistė, kad galėčiau vertinti jo kokybę.

Vadovaujuosi nuostata. Jei aš ko nesuprantu, tai ne reiškia, kad to negali būti. Čia apie homoseksualius asmenis.
Netrūksta. Lytinis švietimas nuo 14 metų.

Dėkoju už klausimą. 

Mano nuomonė yra paprasta: kiekvienas žmogus turi teisę būti kokiu nori būti. Ar manau, kad trūksta švietimo LGBT ir lytinio švietimo temų - manau, kad taip. Trūksta ne tik šių, bet ir kitų svarbių - finansinio raštingumo, emocinio intelekto ugdymo ir kitų. 

Netrūksta ir jo nereikia, jei kalba apie LGBQ.
Jei kalba apie lytinį švietimą, tam yra etikos ir tikybos pamokos. 

Mokyklose vaikai mokomi apie lytiškumą ir tai yra gerai.Tačiau gali būti,kad ne visas  tokių mokymų turinys yra priimtinas tėvams, todėl manau, kad tai turètų būti aptarta su tėvų bendruomene. Tèvai turi teisę žinoti,kokia informacija teikiama jų vaikams.
Ar pakanka i formacijos vaikams lytinio švietimo tema,turi spręsi mokykla kartu su tėvų bendruomene bei mokiniais.

Mokyklose vaikai mokomi apie lytiškumą ir tai yra gerai.Tačiau gali būti,kad ne visas  tokių mokymų turinys yra priimtinas tėvams, todėl manau, kad tai turètų būti aptarta su tėvų bendruomene. Tèvai turi teisę žinoti,kokia informacija teikiama jų vaikams.
Ar pakanka i formacijos vaikams lytinio švietimo tema,turi spręsi mokykla kartu su tėvų bendruomene bei mokiniais.

Manau, kad švietimo apie LGBT bendruomenę  trūksta.
Tai jautri tema, ją reikia išgvildenti su specialistais, psichologais ir tik po to galėčiau atsakyti dėl lytinio švietimo temų.

Visi į šį pasaulį atėję sutvėrimai - turi teisę į egzistavimą ir į vietą šiame pasaulyje, tad toks ir mano požiūris į kitokios religijos, kitokių pažiūrų ar orientacijos žmones - jei jie tokie yra - jie turi teisę būti ir ne man spręsti dėl šios egzistencijos. Nemanau, kad trūksta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose švietimo apie homoseksualios pakraipos asmenis, manau informacijos yra pakankamai ir plėsti jokiu būdu nereikėtų, lygiai taip pat, kaip nėra plėtojama informacija apie skirtingų religinių pažiūrų žmones, nėra studijuojamas Koranas, kad mokiniai galėtų pasilyginti su Biblija. Lytinio švietimo visiškai pakanka. Pati, nepaslaptis, kad mokiausia mokykloje ir pamenu visas pamokas ir edukacinius užsiėmimus Šeimos planavimo centre, kur nuodugniai, vaizdžiai buvo išaiškinta viska... nuo santykių kūrimo, šeimos kūrimo, vaikų planavimo, aborto ir jo pasekmių iki gimdymo ir visko kas seka po to. Žinau, kad ir šiandien tokio pobūdžio švietimas vyksta.

Žmogus yra žmogus, nepaisant jo seksualinės orientacijos, todėl kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Asmeniškai aš, bendraudama su žmonėmis, tikrai nesidomiu jų orientacija, nes tai asmens privati informacija, bei tuo labiau neformuoju savo nuomonės, atsižvelgdama į šį faktorių. 

Švietimo apie LGBTQ bendruomenę yra pakankamai, tačiau norėtųsi, kad ši informacija vaikams būtų pateikiama neutraliai, t. y. ugdytiniams paaiškinant LGBTQ sampratą, nepridedant jokios subjektyvios informacijos. Kadangi viešojoje erdvėje, vis dar galima surasti informacijos, kad tam tikrose įstaigose, pedagogai yra linkę informaciją pateikti subjektyviai, ją "patobulinant" savo asmeninės nuomonės prieskoniais. Mano nuomone, šia tema neturi būti vietos pedagogų interpretacijoms, kadangi nereikia formuoti požiūrio, kad asmenys, turintys kitokią seksualinę informaciją yra kitokie žmonės ar asmenybės. Be to manau, kad prie šios temos, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama tolerancijos ugdymui, švietimui apie emocinę sveikatą, kalbant apie pasekmes, kokią įtaką žmogui gali padaryti patyčios dėl jo seksualinės orientacijos. Taip ugdant požiūri, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir turi būti gerbiamas, o asmuo, suprantantis, kad jo seksualinė orientacija nėra tradicinė, neturėtų slapstytis, bijoti, o jaustusi saugus, vertinamas bei gerbiamas. 

Kalbant apie lytinio švietimo temos, manau, kad informacijos irgi yra užtektinai, tačiau didžiausia problema yra ta, kad inforamcijos pateikimo būdai nėra pritaikyti naujosios kartos moksleiviams. Su kiekviena nauja karta, jaunimas yra vis žingeidesnis, smalsesnis, bet tuo pačiu ir sunkiai sukoncentruojantis dėmesį, todėl norint sudominti mokesleivį, kad jis tikrai tinkamai įsisavintų informaciją, nebeužtenka tiesiog pasiūlyti atsiversti vadovėlį, reikalingi kompetetengi specialistai, manyčiau atitinkamų specializacijų gydytojai, kurie informaciją paaiškintų infromatyviai,bet ir inovatyviai.

Sveiki, 
 Neesu šios srities specialistas. Bet švietimą šia tema vyresnėse klasėse pravesti būtina, ir tai turi daryti kvalifikuoti mokytojai.

LGBT bendruomenė, kaip ir kita bet kuri bendruomenė neturėtų būti išskirta ar atskirai pristatoma kai išskirtinė. Mano manymu, visos bendruomenės yra  svarbios. Lytinio švietimo temų pakanka. Tik reikia jas pateikti tinkamai ir deramame amžiuje.

Iš gamtos nuskriaustų žmonių neturi būti daroma politika, tai pirmiausiai.
Pirmiausiai mokyklose turi būti vaikai išmokyti matematikos.

     LGBT savo interesus kelia auksčiau kitų žmonių teisių.Propaganda didina jų gretas.Suaugusių žmonių teisė rinktis kuo jie nori būti.LGBT
        supranta, kad suaugusių nuomonės nebepakeisi, todėl lendama prie vaikų. Esu prieš LGBT propagandos skleidima vaikams mokyklose.

LVŽS ir aš asmeniškai visada pasisakėme už tradicinės šeimos sampratą ir tos sampratos išsaugojimą. Taip pat atliepdami su kokiomis problemomis susiduria homoseksualūs asmenys teikėme pasiūlymus, kaip būtų galima sureguliuoti kartu gyvenančių asmenų, tame tarpe ir homoseksualių, ūkinius, finansinius santykius, šiems asmenims nesuteikiant šeimos statuso. Šie mūsų siūlymai padėtų spręsti problemas, su kuriomis tvarkydami bendrą ūkį susiduria homoseksualūs asmenys. Gaila, tačiau jiems valdantieji nepritarė. Taip pat rengėme diskusiją su žmogaus teisių specialistais, teisininkais. Jų teigimu, valdančiųjų parengtas partnerystės įstatymo projektas būtų pirmas žingsnis, tolimesnėje perspektyvoje pasibaigsiantis homoseksualių asmenų siekiu turėti galimybę įvaikinimui bei reikalavimui įteisinti jų santuokas. Tam mes nepritariame, kaip ir nepritariame, jog nepilnamečiams vaikams būtų pamokos apie LGBT bendruomenę ar iniciatyvos leisti vaikams be tėvų sutikimo pasikeisti lytį.

Taip, esu įsitikinusi, kad Lietuvos bendrojo lavinimno mokyklose trūskta švietino apie LGBT bendruomenę. Taip pat ir lytinių švietimo temų. Manau, kad jaunimui didelę įtaką daro socialiniai tinklai, kitos žiniasklaidos priemonės, kuriose daug įvairių požiūrių, interpretacijų.   į  LGBT bendruomenę.  Jaunaam žmogui kartais sunku atsirinkti, kur tiesa, kur melas. Manau, kad jauno žmogaus pasaulėžiūros foravimo procese dayvauja daug žmonių. Visų pirma šeima, jos požiūris į vertybines nuostatas.  Labai svarbus aspektas yra bendravimas su vaiku, diskusijos, tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose.

Vietos po saule pakankamai yra visiems. LGBT bendruomenės asmenys (to nesureikšminu) visada buvo ir yra mano aplinkoje -  kolegos, bičiuliai, bendraminčiai. Visi esame skirtingai vertingi, įdomūs, keisti ir talentingi. Neturiu jokios atskiros nuomonės, kaip ir apie visus likusius savo bičiulius, kurie kažkuo yra kitokie nei aš. Visi esam savaip unikalūs.

Dėl lytinio švietimo (ir dėl visų kitų dalykų ugdymo)  - manau, kad visų pirma jis turi vykti šeimoje, o tik paskui ugdymo įstaigose. Žmonės yra skirtingų pažiūrų, vertybinių nuostatų, skirtingų religijų, kurias puoselėja visų pirma šeimose. Tėvai savo pavyzdžiu formuoja vaikams vertybes.
Mokykloje svarbu nenutylėti paaugliams aktualių ir svarbių temų - ne visada namuose yra drąsos kalbėti apie rūpimus dalykus, o internetas ir bendraamžiai gali suformuoti klaidingas nuostatas. Svarbu su specialistu ir bendraamžiais aptarti rūpimus klausimus ir atvirai diskutuoti - mokykla šioje vietoje neturėtų nusišalinti.

Sveiki,

Visi kartu prieš keletą dešimtmečių atkūrėme šalies valstybingumą, kuriame tolerantišką visuomenę, todėl nepritariu agresijai, nukreiptai prieš LGBT bendruomenę. Reikia stengtis sukurti ir jiems teisines sąlygas normaliai gyventi visos šalies bendruomenėje. Šiuo metu Seimas po pateikimo yra pritaręs dviem bendro gyvenimo įstatymo projektams, kuriuos pateikė dvi skirtingai galvojančios Seimo narių grupės. Teisininkai dirba prie šių projektų, stengdamiesi sukurti vieną kompromisinį įstatymo projektą.

Nemanau, kad mokyklose turėtų būti vykdomas švietimas tik apie LGBT bendruomenę, kaip susidarė įspūdis iš Jūsų klausimo. Mokyklose lytinio švietimo ar tolerancijos pamokose moksleiviai turi būti supažindinti, kad visuomenė yra labai įvairi: juodaodžiai, baltaodžiai, heteroseksualūs ir homoseksualūs. Lytinio švietimo pamokos yra būtinos, tačiau to švietimo nesiečiau vien tik su švietimu apie homoseksualius asmenis. Lytinis švietimas yra labai plati tema, taip pat apimanti ir supažindinimą homoseksuaumu. Ar tų pamokų trūksta? Nedrįsčiau spėlioti, nes pirmiausia reiktų sužinoti, o ką apie tai mano patys moksleiviai?

Pagarbiai

Bronislovas Matelis

LVŽS - tai tradicines / tautines vertybes puoselėjanti politinė partija. Mes vertiname ir gerbiame kiekvieną tradicinę šeimą (santuoka sudaryta laisvu vyro ir moters susitarimu), kuri Lietuvos Respublikos Konstitucijoje grindžiama visuomenės ir valstybės pagrindu (38 str.).
Visiškai pritariame tam, kad žmogus neturi būti diskriminuojamas dėl savo seksualinės orientacijos. Tačiau tai nereiškia, kad taikstomės su mažumos netradicinės seksualinės orientacijos perdėtu propagavimu ir švietimu Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Atvirkščiai, maksimalus dėmesys tiek švietimo sistemoje, tiek visuomeniniame gyvenime turi būti skiriamas tradicinei šeimai, t. y. mama, tėtis, vaikas/ai.
Vaikai tai gyvenimo tikslas bei šeimos ir valstybės tęsinys, perimantys tėvų, šeimos ir tautos gyvenimo būdą, patirtį bei tradicijas.

Dėkoju už klausimą. Nežinau, kodėl mano nuomonė turėtų būti "ties homoseksuliais asmenimis?". Mes visi - pirmiausia esame žmonės. Niekada neskirsčiau žmonių į lygius ir lygesnius. Mes esame gražūs savo įvairove ir privalome gerbti visus. 
Dėl lytiškumo ugdymo - taip, tai didelė šių dienų problema. Dirbdama su jaunimu, nuolat girdžiu jų pastabas apie tai, kad mokyklose per mažai dėmesio lytiškumo ugdymui. Mokytojams nedąsu apie tai kalbėti, jautrios temos paliekamos draugams, internetui, o mokyklose kartais nutinka kuriozai, kai lytiškumo pamokas veda tikybos mokytojai. Pati daug skaitau apie tai, kaip turėtume kalbėtis su jaunimu lytiškumo temomis. Neseniai yra išleistas "lytiškumo ugdymo gidass", todėl būtų labai smagu, jei su juo susipažintų kuo daugiau specialistų, prisiliečiančių prie bręstančių jaunuolių.

Dėkoju už klausimą. Nežinau, kodėl mano nuomonė turėtų būti "ties homoseksuliais asmenimis?". Mes visi - pirmiausia esame žmonės. Niekada neskirsčiau žmonių į lygius ir lygesnius. Mes esame gražūs savo įvairove ir privalome gerbti visus. 
Dėl lytiškumo ugdymo - taip, tai didelė šių dienų problema. Dirbdama su jaunimu, nuolat girdžiu jų pastabas apie tai, kad mokyklose per mažai dėmesio lytiškumo ugdymui. Mokytojams nedąsu apie tai kalbėti, jautrios temos paliekamos draugams, internetui, o mokyklose kartais nutinka kuriozai, kai lytiškumo pamokas veda tikybos mokytojai. Pati daug skaitau apie tai, kaip turėtume kalbėtis su jaunimu lytiškumo temomis. Neseniai yra išleistas "lytiškumo ugdymo gidass", todėl būtų labai smagu, jei su juo susipažintų kuo daugiau specialistų, prisiliečiančių prie bręstančių jaunuolių.

LVŽS pamatinė vertybė, kurią mes atstovaujame yra šeima. Norėtųsi, kad ir švietimo įstaigose būtų išlaikoma ši vertybė. 

Dėl  homoseksualių  asmenų, tai  yra medicininė-socialinė  problema,turi  būti  sprendžiama Valstybės mastu.LGBT bendruomenės, kaip juridinio asmens registruoto su  nariais, įstatais teisingumo  ministerjos  tinklalapyje nerandu. Vaikai mokyklose  privalo  būt mokomi dalykų,  kurie yra patvirtinti  mokymo programose. Mokyklos  nuo komunistinės,fašistinės globalistinės ideologijos  iki pilnametystės privalo  būt apsaugoti,  ir  auklėjami tradicijų, tautiškumo,pagarbos ,tolerancijos pagrindais.

Lietuvos mokyklose trūksta lytinio švietimo pamokų, bet nagali jos būti apie LGBT bendruomenę. Tiesiog tai turi būti apie bręstančio žmogaus švietimą.

Neteisiu  homoseksualių žmonių, bet mokyklose tikrai netrūksta informacijos apie LGBT. Sakyčiau ji ten brukama net per daug agresyviai. Vaikams lytinio švietimo mokyklose pakanka. 

Esu tolerantiškas homoseksualių asmenų atžvilgiu. Kiekvienas turime teisę gyventi pagal savo prigimtį. Tai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Bendrojo lavinimo mokyklose lytinio švietimo programa yra integruota į kitus mokomuosius dalykus. Mano nuomone, to pakanka. Be abejo, kiek aiškiai dėstomas dalykas, labai priklauso nuo pedagogų pasirengimo, drąsos kalbėti nepatogiomis temomis. Apie lytinį švietimą su savo vaikais turi kalbėti ir tėvai.

Aš esu šalininkas tradicinės šeimos vertybių. Manau, kad ir vaikams turėtų būti diegiamos šios vertybės. Homoseksualūs asmenys - jie yra ir koks bebūtų mano požiūris į juos, jie vis tiek bus. Kas liečia lytinį švietimą mokyklose, tai mano nuomonė yra tokia, kad vaikams, pagal jų amžių, turėtų būti lytinio ukdymo pamokos. Tačiau kaip ir minėjau informacija turi atitikti vaikų amžių.

Taip, trūksta tolerancijos homoseksualiems asmenims, ypatingai regionuose. Vertinant šiuolaikinius informacijos srautus socialiniuose tinkluose yra sunku informaciniame "šiūkšlyne" vaikams, jaunimui atsirinkti tiesą, papildomas lytinis švietimas tikrai išeitų į naudą.

Ši tema yra gan aktuali, lytiškumo ugdymo stoka prisideda ir prie smurto bei diskriminacijos atvejų, kurie išryškėja jau suaugusių žmonių elgesyje.Kokybiškas lytiškumo ugdymas yra pirminė patyčių lyties pagrindu, smurto prevencija artimoje aplinkoje  ir t.t. Manau, kad mokyklose yra pasigendama lytiškumo ugdymo.

Pirmas klausimas apie žmonių seksualinę orientaciją skamba neetiškai. Seksualinė orientacija yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.

Antru klausimu yra išskiriama viena bendruomenė, apie kurią būtų vykdomas švietimas bendrojo lavinimo mokyklose. Bendruomenių turime daug ir įvairių. Bet apie kitas bendruomenes nekalbame švietimo kontekste. Todėl manu, kad neturėtume išskirti ir šios bendruomenės.

Trečias klausimas – dėl lytinio švietimo, manau, kad trūksta nuoseklaus ugdymo pradedant ikimokyklinio ugdymo amžiaus vaikams ir tęsiant ugdymą pagal vaikų amžių bendrojo lavinimo mokyklose.

 

Visų pirma, tai lytinis švietimas yra kompleksinis klausimas ir neturėtume apsiriboti kalbant apie vieną ar kitą seksualinę orientaciją. Lytinio švietimo trūkumas, ypač tarp socialiai pažeidžiamoje aplinkoje gyvenančių ir/arba specialiųjų poreikių turinčių vaikų, yra didelė problema, kuri lemia vaikų negebėjimą tinkamai įvertinti aktyvaus lytinio gyvenimo pasekmių ir tam tikrais atvejais sudaro prielaidą seksualinio išnaudojimo atvejams.
Manau, kad pirmiausiai lytinis švietimas turi būti pradedamas šeimoje, ugdant pagarbą savo ir kito asmens kūnui. Tačiau realybėje ne visos šeimos yra pajėgios atlikti tą vaidmenį, todėl pirmiausiai turime kalbėti apie reikiamos pagalbos šeimoje užtikrinimą. Žinoma, savo vaidmenį privalo atlikti ir ugdymo įstaigos, nes šiai dienai tiek, kiek skiriama dėmesio vaikų lytinio gyvenimo švietimui, tikrai nėra pakankama.

Bendrojo lavinimo mokyklose turi būti vykdomas profesionalus, paremtas mokslu lytinis švietimas. Internete vaikai tikrai suranda daug informacijos apie tai, o pedagogai turėtų padėti suformuoti  kritinį požiūrį. Dėl homoseksualių asmenų - kiekvienas turi teisę rinktis savo kelią. Tik nereikia per daug reklamos ir noro pasirodyti ar bandyti įteigti, kad esi "gražesnis" už kitus...

Homoseksualūs asmenys tiri teisę gyventi kaip ir visi mirtingieji, bet per didelis LGBT bendruomenės reklamavimas, supriešina žmones. Švietimo ,ta tema ,galėtų būti ir daugiau ,et tam turi būti pasirengę mokytojai. Lytinio švietimo tema turi būti mokymo programose.

Lytinis švietimas yra subtilus reikalas, manau, kad mokyklose jo galėtų būti ir daugiau. Tačiau tam turi būti parengti pedagogai, atitinkamos švietimo priemonės, pagal vaikų amžių. Šiandieninė jaunoji karta turi būti ruošiama gyvenimui, atsakomybei už save, kitus ir tautos išlikimą. Homoseksualių asmenų santykiai yra jų asmeninis reikalas, mes negalime visiškai ignoruoti tos informacijos, kurios ir taip yra daug, kad yra asmenų pasirinkusių kitokį gyvenimą. Tačiau nemanau, kad tokius santykius reikia propaguoti. Taigi lytinis jaunosios kartos švietimas ir yra tam, kad informacija, kuri pasiekia vaikus būtų korektiška ir atitinkanti žmogaus prigimtį.

Bendraudamas su žmonėmis tikrai nežiūriu į asmens priklausomybes ar lytinę orientaciją. Esu aplankęs daug Europos šalių kur tokių asmenų matosi labai daug. Tokių asmenų buvo ir viduramžiais ir dabar yra, bet aš nepritariu, kad jie kažkaip susireikšmina, afišuojasi ir viešai reklamuojasi, mes suprantame, kad turime laikytis toliarancijos kitai nuomonei bei jų supratimui. Bet aš asmeniškai esu už tradicinę šeimą.

Dėl nuomonės apie homoseksualius asmenis, tai ji tokia pati kaip ir apie heteroseksualius asmenis.

O apie švietimą, tai manyčiau vaikus reikėtų ugdyti kas yra moralės pagrindai, pareiga, atsakomybė, įsipareigojimas, pasekmės, kas yra gyvenimas visuomenėje. Mokinti vaikus reikia pagarbos Tėvams ir vyresniems asmenims, kas yra tėvystė ir motinystė, kas yra vaikystė ir senatvė, kokios yra tėvų pareigos ir kokios yra vaikų pareigos prieš Tėvus. Ugdyti vaikus patrijotinėje dvasioje, meilės Tėvynei, įsipareigojimo Tėvynei, būti tikrais piliečiais, kurie žino ne tik savo teises, ne vien mokančius tik imti, bet suprantančius ir savo pareigas, bei pasiruošusius duoti, dalintis. Brandi asmenybė nebus egoistinė, bet prisiimanti ir pareigas - išlaikyti valstybės institucijas ir būti pasiruošusi ginti savo Tėvų žemę esant reikalui. 

Nesu švietimo specialistas, bet mano manymų, mokyklose vaikas turi gauti atsakymus į visus jam rūpimus klausimus. 
AŠ UŽ MEILĘ IR LAISVĘ RINKTIS ;) 

Visi mes esam žmonės. Mano žiniomis mokyklose vyksta švietimas, tačiau jis galėtų būti vykdomas išsamiau. Nemanau, kad švietimas LGBT bendruomenės klausimais turėtų būti išskirtas kaip atskiras dalykas.

Manyčiau, kad homoseksualai yra žmonės su lygiomis ir vienodomis teisėmis kaip ir kiekvienas asmuo. Švietimo apie LGBT trūksta visai visuomenei. Lytinio švietimo pamokų vaikams netrūksta, tačiau paaugliams reikėtų įtraukti papildomas programas lytinio švietimo temomis. 

Švietimo mokyklose apie LGBT ne tai, kad netrūksta, manau, jo visai neturi būti.
Jeigu kalbėtume apie bendrą lytinį švietimą, taip jo reikia. Ne visi vaikai, o ir tėvai išdrįsta namuose kalbėti tokiomis temomis. Tačiau tai labai subtili tema, kurios švietimo programos rengime turi įsijungti daug specialistų, svarbiausia, kad nebūtų pažeistos vaikų teisės.

1. Mano nuomone, būtina priimti žmones tokiais, kokie jie yra ir juos gerbti bei toleruoti.
   2. Manau, bendrojo lavinimo mokyklose netrūksta lytinio švietimo temų.

Aš esu už tradicinę šeimą. Tačiau taip pat manau, kad visi žmonės turi turėti lygias galimybes ir nebūti persekiojami nei dėl lyties, nei dėl rasės, tikėjimo ir pan. Klausimas apie LGBT nėra toks jau labai paprastas. Vieniems galbūt atrodo, kad šia tema kalbama per daug, kitiems, kad per mažai. Todėl mūsų užduotis – rasti tą aukso vidurį. Manyčiau, kad negalima priskirti visos atsakomybės dėl švietimo apie LGBT ar lytinį švietimą tik mokykloms. Šiame procese svarbus vaidmuo turi tekti ir šeimai.

Visų žmonių, kurie veda bendrą namų ūkį, turtiniai bei kiti interesai turi būti teisiškai sureguliuoti.
Lytinis švietimas turėtų būti stiprinamas ugdymose įstaigose, nes jaunuoliai dažnai savarankiškai ieško informacijos šia tema, tačiau ne visuomet informacija rasta internete būna tiksli ar tinkama jaunimui.

Manau, kad potraukis tai pačiai lyčiai kylą dėl skaudžių praeities patirčių ir išgyvenimų, todėl mano nuomonė apie šiuos žmones yra tokia pat kaip apie heteroseksualius žmones, tačiau kai homoseksualūs žmonės bando savo potraukį ir požiūrį primesti visai visuomenei, tai laikau amoraliu reiškiniu. Esam visi žmonės, tai ir gyvenkime savo gyvenimus, nebandydami visų paversti savo kopijomis. Lietuvos mokyklose trūksta ne lytinio švietimo, bet lytinio ugdymo pamokų. Lytinis ugdymas kalba apie vaisingumo pažinimą, apie tai kaip kiekvienas gali susivaldyti, ugdo žmogaus savigarbą neskatina vartojimo.  Jauniems žmonėms turi būti sudarytos sąlygos sužinoti apie žmogaus kūno kilnumą, apie vaisingumo pažinimą, apie susilaikymo naudą, o ne apie kontraceptines priemones, skatinančias išbandyti aktyvius lytinius santykius, neprisiimant jokios atsakomybės už savo elgesį. Suaugusiųjų gyvenimo bandymas paauglystėje veda į priklausomybes ir kitas psichines traumas. Privalu mokyklose grąžinti lytinį ugdymą, o ne švietimą. Vaisingumą reikia saugoti, o ne jo saugotis. Šiuo metu vietoj lytinio ugdymo atsirado tik gyvenimo įgūdžių programa su LGBT pradžiamoksliu.

Švietimas yra vienas iš svarbiausių prioritetų mūsų bendruomenėje, todėl labai svarbu pateikti aktualią informaciją, kad vaikai ir jaunimas žinotų šias temas.

Savivaldybė gali prisidėti vienkartine pinigine išmoka bei kompensacijomis už komunalines paslaugas. Taip pat darant įvairias nuolaidas darželiams, mokykloms (maitinimas) Tai netiesioginė finansinė pagalba asmeniui, patekuiasm į finansiškai sudėtyingą situaciją.
Tiesiogiai padėti padengti skolas, jei jos nėra už komunalinius patarnavimus, nėra.

Juoko forma ir kartu labai rimtai su faktais. 

Bankinių erkių klestėjimo laikotarpis!

Kai turi “lūzerių” daugumą kito rezultato ir būti negali būti. 

Ūkininkai už 1 ltr pieno gauna 0,16-0,27 Eur!

Nors parduotuvėje pienas 2-3 eurai!

O čia Lietuvoje aukšto Prezidento G. Nausėdos globojami, bei I. Šimonytės palaikomi bankai pelno gaus 1 mlrd €!!!

Kai apie tai rašiau sausio pradžioje tai bankų žiurkytės ir jų gerai samdomi žurnalistai klykė, kad kremlinis Žemaitaitis meluoja ir taip būti negali. 

O va praėjo mėnuo jau ir LB vadovas Kremliniu tapo 😉 

Kaip suprantu G. Skaistei suprasti finansus bei matematiką misija neįmanoma!

Būstų palūkanų normos pakilo nuo 50-begalybės eurų. Jaunos šeimos negali net maisto įpirkti, nes bankų šulams dirba, o jie sau pelną kraunasi!

Gal ir gerai, kad tą jaunimą su šeimomis dusina 😉, gal dabar supras, kokie Konservatoriai, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija kapitalistai, ir dirba ne LT naudai, o skandinavams!

Įdomu tai, kad prieš daug metų Lietuvos finansai ir jų valdymas, buvo atiduoti į skandinavų rankas, tai dabar jie kaip tie vikingai uždusins mūsų Tautą palengva.

Aš siūliau ir siūlau PELNO MOKESTĮ BANKAMS NUSTATYTI PAGAL EURORIBOR

1 % Euroribor - pelno mokestis 10 %

1-1.5 % - pelno mekstis 15 %

1.5-2 % - pelno mokestis 20 %

2-2.5 % - pelno mokestis 25 %

 

Tokiu atveju būtų stabilios palūkanos ir žmonės apsaugoti. 

 

Sekmės palaikant toliau konservatorių daugumą ir jos vykdomą politiką prieš Lietuvos žmones!

 

P.s. Kaip sakė vienas geras mano bičiulis “Remi... jie kaltina Europos Centrinį Banką dėl palukanų. Tai ok... keičiam visas būsto paskolų sutartis ir jose numatykim ne Euribor indeksa o ECB palukanų normą, kuri visada mažesnė už Euribor!”

Bet tik ne šie kapitalistas ir korumpuoti valdininkai. 

Jeigu būtų priimtas toks straipsnis situacija čia ir dabar sustotų  

Įsiskolinimai apie kuriuos kalbėsime reiškia nevaldomas skolas. Pagrindinė tokių problemų priežastis finansinio raštingumo trūkumas. Trumpuoju periodu, ką gali nuveikti savivaldybė tai nemokamos konsultacijos norintiems suvaldyti savo įsiskolinimus. Ilgalaikėje perspektyvoje mokinių, jaunimo ir suaugusių žmonių švietimas finansiniais, asmeninio biudžeto valdymo klausimais. Bėda yra ta, kad dalis tų žmonių didina savo įsiskolinimus nemokėdami skolų, dirbdami nelegaliai, slėpdami savo pajamas. Čia jau padėtų visuomenės švietimas apie nelegalaus darbo pasekmes, aktyvesnė institucijų kontrolė. Manau, kad valdomos skolos įsidarbinimui problemų nekelia.

Laba diena,
Prašau patikslinti klausimą, ką konkrečiai vadinate įsiskolinimu? Jei turima galvoje įsiskolinimą bankui, tai ši aplinkybė niekaip neįtakoja ir netrukdo asmeniui įsidarbinti, nes net nėra vertinama darbdavio atrankos proceso metu. Atvirkščiai - asmuo, turintis finansinių įsipareigojimų, yra labiau motyvuotas dirbti ir išlaikyti turimą darbą.
Laukiu klausimo patikslinimo.
Vytautas Tamašauskas

Manau, kad savivaldybės įmonėse, kurios teikia viešąsias paslaugas, būtų galima taikyti praktiką, kad skolininkas turėtų galimybę sumokėti skolą dalimis. Būtų sudarytas grafikas skolos išmokėjimui. Asmenims, kurie yra socialinės paramos gavėjai, būtų galima skirti vienkartinę išmoką skolai padengti. Mano žiniomis ši praktika yra taikoma Klaipėdos miesto savivaldybėje.

Sveiki,
pirmą kartą tenka išgirsti, kad turima paskola yra problema įsidarbinti.
Koks skirtumas darbdaviui, kad pretendentas turi skolų. Gal net gerai, nes didesnė tikimybė,
kad naujas darbuotojas dirbs nuoširdžiai.
Reiktų vengti patekti į skolų spąstus. Jei skolinamasi banke, bankai turi didelius saugiklius nemokiems klientams.
Tai reikštų, kad skolinantis kitose kredito įstaigose yra didelė rizika pačiam ir reiktų vengti.
Sudėtingiausia, kai skolinamasi ne pagal pajamas. Tada geriausias būdas parduoti daiktą dėl kurio susidarė skola

Arvydas 

Ar galėtumėte patikslinti klausimą? Ar Jūs turite omenyje taip vadinamuosius „blogus“ įsiskolinimus, kai gyventojai susiduria su antstoliais ir skolų išieškojimais per darbdavius?

Nei miesto meras, nei miesto taryba to neišspręs. Kaip liberalas, esu už tai, kad kiekvienas žmogus galėtų rinktis skolintis ar ne. Dažniausiai paskolos imamos būsto įsigyjimui. Manau neteisinga, kad valstybė dalinai subsidijuoja tik jaunas šeimas , besikuriančias regionuose. Per savivaldybių asociaciją sieksiu, kad toks modelis būtų taikomas ir mieste.

Sveiki, norėtųsi suprasti klausimą vienodai, todėl prašyčiau patikslinimo ką turima mintyje "turi įsiskolinimų" ar kalbate apie įsipareigojimus bankui (būsto kreditas ir pan.) ar kalbate apie įsiskolinimus, kuriuos, kaip pavyzdys, vykdo antstoliai ? Dėl antros klausimo dalies (nesvarbu kalba eina apie būsto kreditus ar kitus minėtus įsiskolinimus), pirmiausia - svarbu surasti bendrą kalbą su kreditoriumi. Tiek valstybės įstaigos (VMI, SODRA), antstoliai, bankai yra linkę sudaryti mokėjimų grafiką, jo laikantis skolininkams dengia skolas ir kaip klausime minėta išeina iš skolos spąstų, tačiau šiuo atveju ypatingai svarbu - bendradarbiavimas. 

Jei savivaldybė ir valstybė padeda neįgaliems, sergantiems, negalintiems savimi pasirūpinti žmonėms, lygiai taip pat galima padėti ir skolininkams - skirti keletą etatų, kurie padėtų žmonėms išeiti iš skolų, nes dalis tokių nelaimėlių nežino, kad jiems prikalso kompensacijos už šildymą, kad galima susitarti su kreditoriais ir anstoliais dėl skolų atidėjimo, kad savivaldybė turi teisę skirti vienkartines pašalpas į nelaimę patekusiems žmonėms.

Susidūrus su finansiniais sunkumais, į savo gyvenamosios vietos seniūniją jis gali kreiptis piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams, papildomai skiriamos išmokos vaikui, taip pat socialinė parama mokiniams.

1. Spręsti iškilusias problemas individualiai.
   
   
2. Ieškoti su darbdaviais išeities galimybių.

    Pasitelkus seniūnus, seniūnaičius išsiaiškinti įsiskolinimų priežastis.
   
    Bendradarbiausiu su Užimtumo tarnybos specialistai, darbdaviais, dėl galimybių įdarbinti darbingo amžiaus žmones.

     Pagalba darbo vietas kuriantiems darbdaviams. 

     Tiems, kuriems reikia, padėsime sudaryti skolų mažinimo planą ir pan.

Laba diena, ačiū už klausimą. Problema man gerai žinoma. Mano nuomone reikėtų peržiūrėti kokiomis aplinkybėmis asmenys perduoti anstoliams patyrė įsiskolinimus (gal atsitikus nelaimingam atsitikimui, ar ligos atvejas ir t.t). Tokiu atveju savivaldybė  išnagrinėjusi situaciją galėtų skirti piniginę išmoką taip palengvinant skolos naštą. Dengti skolas būtų neteisinga sąžiningai mokančiųjų asmenų  atžvilgiu. Mano manymu yra per didelis anstolių administravimo mokestis už išieškojimą, tačiau tai valstybės lygmens reguliavimas. Manau, viena iš sėkmingų priemoinių būtų išilginti skolos atidavimo terminą bei sumažinti išskaičiavimo iš atlygio dydį. Reikėtų pasidomėti kaip kitose ES šalyse vykdomi tokie išieškojimai, pirmiausia su draugaujančių miestų vadovais. 

Skolą reikia grąžinti.

Šaunuoliai šilutiškių LVŽS skyrius, galėtų ir Druskininkų LVŽS skyrius parodyti vertybinę poziciją dėl kandidatuojančių su kaltinimais baudžiamosiose bylose veikiant organizuotoje grupėje. Deja, panašios pozicijos kaip iš TS-LKD skyriaus Druskininkuose LVŽS skyrius neparodė.
Skirtingai nuo Kuncaičio, Zavadskienė atsiprašė ir pakeitė nuomonę, ką vertinu kaip drąsų poelgį.

A. Zavadskienės išsakyta nuomonė tikrai nėra pagrysta mokslu. Ir tokie pasiakymai tikrai žemina žmonės. Tai galėčiau traktuoti tik kaip neišprusimą, arba nenorą domėtis. 

Kad negirdėjau su kuo siejamas tas skandalas. Negaliu vertinti nes nieko negirdėjau apie šį skandalą.

Žinau šią situaciją ir manau, kad blogai jog partija nepateikė savo pozicijos ir vertinimo. Gal taip įvyko dėl to, kad kandidatė pripažino klaidą ir atsiprašė. 

SVEIKI,

Atsiprašė viešai ir pripažino klaidą.  Kitu atvėju turėtų būti pašalinta iš TS-LKD. Pamoka visiems.

Nesu nieko girdės apie skandalus, nesidomiu ir tam neturiu laiko.

Nepritariu A. Zavadskienės išsakytai pozicijai, kuri buvo aprašyta portale LRT.LT.  Manau, kad viešumo pamoka išmokta ir bet kokia nuomonė įvairiais klausimais, ypač tais, kuriais visuomenėje yra didelė poliarizacija, bus reiškiama atsakingai parenkant kiekvieną žodį. Tikiu, kad partijos kolegos su p. A. Zavadskiene diskutavo apie tai, reagavo ir išvados yra padarytos.

Homoseksualumas - ne liga, o seksualinė orientacija. Kiekvienas pilietis laisvas rinktis demokratinėje valstybėje, tame tarpe ir ką mylėti. Pedofilija - išrypimas, baisus nusikaltimas. Tai du nelygintini dalykai. TS-LKD savo vertybinių pozicijų šiais klausimai niekad nekeitė ir nuosekliai jų laikosi.

Ji pripažino savo klaidą ir atsiprašė. Vertinu teigiamai.

Ačiū už klausimą - nieko nebuvau girdėjęs - teko pasidomėti.
Nemanau, kad jūsų minimi politikų pasisakymai gali būti lyginami: klausimai visai skirtingi, o ir politikų reakcijos netapačios. Pripažinti klaidą yra drąsu, o laikytis antivalstybinės pozicijos - galimai net nusikalstama, todėl ir reikėjo partijai imtis veiksmų šalinant tokį asmenį iš savo gretų.
Visų kandidatų vertybines nuostatas geriausiai įvertins rinkėjai. 

Turiu savo aiškią vertybinę poziciją ir jos laikausi. Nesu įsigilinęs į šį įvykį, tik girdėjau, kad kandidatė keitė poziciją. Tai jei keitė, nes nebuvo supratusi klausimo esmės, bet nuoširdžiai tiki tuo, ką teigia savo paskutinėje pozicijoje, laikau žmogiška klaida, bet šiaip visada reikia įsiklausyti į klausimą, jo esmę, o tik paskui atsakinėti. Jei klausimas apie ratus, o tu kalbi apie batus, tai arba klausos (skaitymo), arba kompetencijos klausimas. Dėl kalbėjimo visos TS-LKD vardu nesu įgaliotas asmuo.

Dėka jūsų klausymo teko specialiai pasidomėti  kandidate į Kelmės r. merus A. Zavadskiene ir sužinoti apie jos reakciją dėl homoseksualių asmenų, kurią pristato žiniasklaida. Kadangi neesu partietis, o tik kandidatuojantis su TS-LKD partijos sąrašu, gal todėl  nebuvau ir neesu specialiai informuojamas apie tos pačios partijos atstovų rinkiminių kampanijų sėkmes ir nesėkmes (skandalus). Mano galva, kiekvienas politikas pristatydamas savo požiūrį visuomenei, turi prisiimti atsakomybę už tai. Negalima lengvai į kairę ir dešinę mėtytis samprotavimais, nes jie visuomenėje yra sutapatinami su politiko laikysena.  Dar liūdniau, kai politikas maišosi sąvokose, kaip tikėtina ir šioje situacijoje. Žinoma, gali įvykti klaidų, kad ir dėl techninių dalykų (pvz.“ copy-paste“ veiksmo), bet politikas turi būti budrus ypač diagnozuodamas visuomenės atstovus. Pagal tai, kiek turiu šiuo metu informacijos apie šią konkrečią situaciją, objektyviai vertinti negaliu.  

Esu pilnai įsitikinęs, kad švietimo LGBT bendruomenės klausimais trūksta ne tik mokyklose, bet ir kitose institucijose. Nežinojimas ir nepažinimas iššaukia visuomenėje TABU, o jeigu visuomenėje dar gajus netolerancijos  bruožas, tuomet baimė užvaldo mūsų nuostatas ir požiūrius, kuriuos dažnai net nesąmoningai deklaruojame.  Juk ko nepažįstame, tas mus labiausiai gąsdina. Mokimės būti laisvais!

Šiaip - labai nemėgstu skandalų ir skandalistų, todėl jų neseku ir nevertinu. Šiais laikais įvertinti "skandalą", ypač rinkiminiu laikotarpiu yra labai nedėkingas reikalas, reikia turėti pakankamai daug pirminės informacjos, kurios mes dažniausiai neturime. Nesigilinau nei į vieną iš šių skandalų ir tik sulaukęs Jūsų klausimo "pasigooglinau" apie ką jie. Mano nuomone, abu šie atvejai yra mūsų žemos politinės kultūros išraiška. Abiem atvejais prisikalbėta ir nusišnekėta, čia iš tos serijos kaip sakoma „praleido progą patylėti“. Jau vien dėl to nėra čia ką vertinti. Rimtas politikas turi galvoti ką ir kur sako !!! 

Man asmeniškai gėda dėl tokio bendrapartietės pasisakymo. Lygiai taip pat TS-LKD turėtų parodyti savo vertybinę poziciją, t.y. įspėti kandidatę ir viešu pareiškimu atsiprašyti už savo kandidatės nepagarbą LGBT bendruomenei.

Sveiki,
Kiek teko susipažinti su šia situacija iš portaluose pateiktos informacijos, suprantu, kad buvo pasielgta neatsakingai. Tą pripažino ir pati kandidatė. Ar tai jos asmeninė pozicija, ar tai rinkimų įkarštyje išsprūdęs pasisakymas nežinau. Buvo padaryta klaida. Džiugu tai, kad įrašas buvo greitai pastebėtas, klaida buvo paviešinta ir už ją atsiprašyta. Ksenofobijai ir homofobijai savivaldoje ne vieta. 

Tai ponios Astos išsakyta pozicija. Manau - apie ligas turi šnekėti medikai, ne politikai. Gyvename demokratinėje šalyje, turime teisę šnekėti visi .

Sveiki,

Kiek žinau iš viešosios erdvės, ši kandidatė atsiprašė už savo pasisakymą. Jeigu ji būtų pareiškusi, kad Krymas priklauso Rusijai, būčiau pirmasis, pasiūlęs jai trauktis iš rinkimų. Šie skandalai pakankamai bjaurūs, tačiau savo esme jie yra skirtingi. Kita vertus, LVŽS kandidatas į Vilniau mero postą jau daug kartų yra pasisakęs keistai Ukrainos atžvilgiu, tačiau nei partijos vadovai, nei pats kandidatas savo tikrų vertybių visuomenei taip ir nepaaiškino ir net neatsiprašė.

Pgarbiai Bronislovas Matelis

Negaliu ir nenoriu komentuoti partietės, kurios nei pažįstu, nei žinau veiksmų. Labai nedaug girdėjau ir apie Jūsų minimą skandalą, labiau gyvenu ir domiuosi Telšių skyriaus reikalais bei vietos bendražygiais. Nenoriu komentuoti, kai nežinau nei situacijos, nei aplinkybių. Mūsų partija yra demokratinė bendruomenė ir kiekvienas Jos narys turi teisę turėti savo nuomonę, nors ji ir nesutampa su daugumos. Aišku, jei ta nuomonė sakoma, išreiškima pagarbiai, gerbiant, neįžeidinėjant ar kaip kitaip neigiamai paveikiant kitą asmenį, organizaciją. Atsitikus taip, tokius veiksmus turi tirti partijos elgesio kontrolės ir priežiūros organai. Pastebėsiu, kad TS-LKD partijos vadovybė dažniausiai nesikonsultuoja su skyriais tam tikrais, pavieniais komunikacininiais sprendimais. Visi dirbame savo darbą, mes savo, o partijos vadovybė savo. Jei partijos vadovybės veiksmai nepatinka, savo nepasitenkinimą arba pasitenkinimą atėjus tam metui išreiškiame demokratiniu keliu renkant ir balsuojant už arba prieš Juos.

Manau, reikia klausti ir sulaukti atsakymo iš Kelmės rajono TS-LKD skyriaus narių.

Esu kandidatas į Pasvalio rajono savivaldybės tarybą ir merus. Rūpesčių ir susitikimų užtenka ir savame rajone, tad apie Kelmės problemas nežinau ir spręsti negaliu.

Laba diena,
apie jokį skandalą Kelmės r. neteko girdėti, todėl atsakyti negaliu.

Vertinu neigiamai. Prie partijos vadovybės sprendimų neprisidedu. 

Sveiki, jeigu mano žinios teisingos, Jūsų minimas nesusipratimas išsprestas pačios bendrapartietės, kuri atsiprašė ir prisipažino suklydusi. Jeigu kalbame apie skirtingus atvejus, maloniai prašau patisklinti

Neturiu laiko sekti visų kandidatų pasisakymų ar komentarų.

Kolegė iš Kelmės atsiprašė už savo mintis. Manau, kad TS-LKD partijos vadovybės komentaras turėjo būti.

Sveiki, įvykis buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje. Mano žiniomis, kandidatė prisipažino suklydusi ir dėl to viešai atsiprašė rinkėjų. Klysti yra žmogiška, bet svarbu išdrįsti pripažinti.

Pagarbiai 
Audronė Kaupienė 

Kaip suprantu, kandidatė suprato savo klaidą ir greitai pasitaisė. Bet šiaip jau kandidatams reikėtų atsakingiau ir apdairiau elgtis, o stiprūs ir išsilavinę asmenys tokių klaidų neturėtų daryti.

Nei kiek to  nesureikšminu.

Dėkoju už klausimą.
Rinkimų kamapnija yra labai intensyvi, todėl ne visada spėji stebėti situaciją kitose savivaldybėse.
Kaip suprantu, ponia A.Zavadskienė pripažino klaidą, atsiprašė dėl susiariusios situacijos, todėl ir liko kandidate į Kelmės rajono mero postą.

Šiukšlių rūševimas ir utilizavimas jau seniai turėjo tapti prioritetine sritimi. Taps ir ne tik senamiestyje. Žinau kaip tai darma kitise šalyse. Pasinaudosime patirtimi.

Aš manau atliekos yra labai aktuali ir iki šiol ne visiškai išspręsta tema tiek Vilniuje, tiek ir Lietuvoje. Neseniai 15 minučių atliktas tyrimas atskleidė tamsiąją Vilniaus šiukšlių pusę. Nemanau. kad visą rūšiavimą teisinga būtų užkrauti ant senamiesčio gyventojų pečių, todėl visų pirma planuočiau diskusijas tiek su senamiesčio gyventojais, tiek su ekologais.

Vilniaus Senamiestyje pagal galimybes turi būti įrengiami įkasami arba rakinami antžeminiai konteineriai, sutiekiantys galimybes Senamiesčio gyventojams rūšiuoti atliekas. Pažymėtina, kad rūšiavimo proceso organizavimas šiuo metu yra perduotas savivaldybių kompetencijai, todėl miestas turi šią infrastruktūrą išplėtoti reikiama apimtimi. Papildomai pažymėtina, kad mieste turi būti plečiamos galimybės rūšiuoti ir maisto atliekas, įrengiant tam reikalingas konteinerių talptas.

Papildomai pasidalinu savo įvalgomis apie klimatui neutralaus ir tvaraus miesto viziją. 

Vilnius yra vienas iš 100 Europos Sąjungos miestų, kurie iki 2030 m. įgyvendina eksperimentinę inovacijų programą ir siekia iki minimumo sumažinti CO² emisijas ir išmetamų teršalų kiekį. Miestas per ateinančius septynerius metus sieks tapti klimatui neutralus. Aplinkai draugiško ir tvaraus miesto viziją, kaip būsimas Vilniaus meras, įgyvendinsiu šiais pjūviais:

·       Miesto architektūra; 10 architektūros ir urbanistikos taisyklių skiria ypatingą dėmesį tvarumui mieste (pavyzdžiui, „Suteik gyvybę gatvėms“ (taisyklė Nr. 3), „Naudok vietines natūralias medžiagas“ (taisyklė Nr. 5) ir “Saugok ir augink miesto želdinius“ (taisyklė Nr. 8)); ketinu principingai taikyti šių rekomendacijų rinkinį planuojant ir įgyvendinant naujus nekilnojamojo turto ir infrastruktūros projektus Vilniaus mieste, užtikrinant aiškų ir vienodą jų taikymą visiems plėtotojams;

·       Urbanistiniai sprendimai; miestas turi būti plėtojamas taip, kad visas reikalingas paslaugas miestiečiai galėtų pasiekti per 15 minučių nuo savo gyvenamosios vietos, miestas turi būti vaikštomas; urbanistiniais sprendimais turi būti kontroliuojama miesto drėka, skatinama buvusių pramoninių teritorijų konversija į mišraus užstatymo teritorijas (pavyzdžiui, Vilkpedė, buvusio Verkių autobusų parko teritorija, Burbiškės), miesto centrinėje dalyje gyventojų skaičius turi augti; šie sprendimai ne tik kuria miestietišką miestą, bet ir ilguoju laikotarpiu sprendžia judumo (t. y. kamščių ir automobilių sukeliamos oro taršos) problemas; „miegamųjų“ rajonų transformacija turi vykti pagal MIESTAS+ programos keliamus tikslus, kai yra ne tik renovuojami daugiabučių namų fasadai juos apšiltinant, bet ir transformuojamos („perkraunamos“) sovietinių rajonų gatvės ir viešosios erdvės (pavyzdžiui, kvartalų „skaldymas“ į mažesnius segmentus juos dalinant vaikštomomis gatvelėmis);

·       Miesto gatvės; planuoju tęsti Vilniaus gatvių „humanizacijos“ projektą, perengiant transformuojamų gatvių planą bent dviem metams į priekį bei suteikiant galimybę vilniečiams pateikti savo pastabas ir pasiūlymus; perteklinio važiuojamosios dalies asfalto plotas turi būti perduotas pėsčiųjų ir dviračių takams, želdynams, viešojo transporto juostoms ir papildomoms parkavimo vietoms įrengti; gatvių „humanizavimas“ sukuria reikalingą infrastruktūrą vaikščioti pėsčiomis ir naudotis dviratėmis transporto priemonėmis, tokiu būdu mažinant dienos kelionių skaičių automobiliu; tęsiu „Naujojo Vilniaus gatvių standarto“ įgyvendinimą;

·       „Žalioji banga“; siekiant valdyti klimato kaitos padarinius, sieksiu, kad mieste atsirastų daugiau žaliosios infrastruktūros - nuolat prižiūrėsime esamas žaliąsias erdves ir kursime naujas, diegsime inovatyvias, gamtiniais sprendimais pagrįstas kritulių surinkimo sistemas (pavyzdžiui, šlapbales, kurios gali virsti ir rekreacinėmis zonomis), tęsime ir didinsime žaliąją bangą – medžių, krūmų, vijoklių sodinimą miesto erdvėse;

·       Mobilumas (judumas) mieste; šiuo metu miesto judumo struktūroje kas antra dienos kelionė vyksta automobiliu; tikslas – kad tokių dienos kelionių iki 2030 m. būtų jau tik kas trečia; šiuo tikslu atnaujinsime viešojo transporto priemonių parką, prioritetą teikdami elektra varomam viešajam transportui, diegsime sprendimus siekiant efektyvinti viešojo transporto sistemą (pavyzdžiui, A juostų įrengimas centrinėje gatvės dalyje), sujungsime Vilniaus dviračių takus į nepertraukiamą tinklą ir jį plėsime, sukursime palankias sąlygas palaikyti ir plėtoti dalinimosi ekonomiką mieste (dalinimasis automobiliais, paspirtukų nuoma, pavėžėjimo paslaugos) ir plėsime elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą;

·       Energetiniai sprendimai; apie 70 % šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetama energetikos sektoriuje, todėl siekiant klimatui neutralaus miesto statuso, šiai sričiai reikia skirti ypatingą dėmesį; būtina tęsti miesto šilumos tinklų izoliaciją (mažinant šilumos energijos perdavimo nuostolius iš pietvakarinės į šiaurinę miesto dalį), šilumos atžvilgiu netvarių gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų renovaciją ir atsinaujinančios energetikos gamybos plėtrą; taip pat plėsime galimybes gyventojams rūšiuoti atliekas (pavyzdžiui, įrengiant maisto atliekų rūšiavimo talpyklas) bei sieksime panaudoti duomenis bei inovatyvias technologijas atliekų tvarkymo sistemos optimizavimui (pavyzdžiui, dronų stebėsena neteisėtai paliekamoms stambiagabaritėms atliekoms).

Papildomai pastebėtina, kad 2022 metais Vilniuje įsteigta viešoji įstaiga „Neutralus klimatui Vilnius“, kuri vienys ir koordinuos sritis, susijusias su neutralaus miesto klimato formavimu. Šios įstaigos koordinacinė veikla padės pritraukti papildomą finansavimą per ES programas, Europos investicijų banką ir privačius investuotojus, siekiant aukščiau įvardytų klimato neutralumo ir tvarumo tikslų įgyvendinimo.

Privalome rūšiuoti ir pasirūpinti, kad rūšiuotos atliekos būtų teisingai sutvarkomos. Kiek man yra žinoma, yra suplanuoti rūšiavimo konteineriai senamiestyje ten, kur jų nėra ar kur trūksta, taip pat ir visame Vilniuje. Dar 2021 m. mano ir kitų Seimo narių iniciatyva, būtent dėl Vilniaus (nes mano patirtis apie atliekas atėjo būtent iš darbo Vilniaus m. savivaldybės taryboje), buvo pakeistas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, kuriuo buvo sureguliuota ši sritis iš esmės ir nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojo. Šiek tiek Aplinkos ministerija "užtempė", ruošdama poįstatyminius aktus su būtinaisiais reikalavimais, bet kiek man yra žinoma, 2022 m. pabaigoje daugelyje savivaldybių įvyko pakuočių atliekų tvarkymo konkursais ir Vilniuje vokai jau praplėšti, laimėtojai žinomi. Su šiuo etapu drastiškai keisis pakuočių tvarkymo vaizdas mieste - pakuotininkai įpareigoti pastatyti, įrengti rūšiavimo konteinerius ne tik prie daugiabučių, bet pasirūpinti, kad ir individualūs namai turėtų reikiamas talpas rūšiavimui. Esmių esmė yra ta, kad žmogus, pirkdamas produktą su pakuote, už ją susimoka, todėl pakuotininkai privalo ją tinkamai sutvarkyti. Savivaldybė bus atsakinga už priežiūrą, numatytos ir rimtos baudos, esu tikra, kad situacija tikrai gerės. Tačiau iki to, reikėjo nueiti ilgą kelią ir būtent mano patirtis savivaldoje, leido daryti pokyčius įstatymų leidyboje, t.y. Seime, ir suteikti daugiau atsakomybių tiems, kam priklauso.  

Rūšiuosime. Vienareikšmiškai.
Esu šios srities žinovas, ne tik teorijos, tačiau ir praktikos, todėl manau, kad rūšiavimo galimybę (o tuo pačiu ir pareigą) privalu užtikrinti visiems vilniečiams. Nuo teisingo rūšiavimo prasideda žiedinė ekonomika, ir atvirkščiai: be rūšiavimo jokių pokyčių nebus.
2023 m. privalome iš bendro stliekų srauto išskirti ir biodegraduojančias atliekas (maisto likučius, sugedusias daržoves, bulvių lupenas ir t.t.). Tam reikalui numatyti atskiri konteineriai.
Tai jei tvarkingai ir "giliai" rūšiuosime, tikėtina, kad tikrųjų komunalinių atliekų bus labai nedaug. Jei įvestume jų apskaitą pagal kiekį, ir formuotume atsiskaitymą ne pagal būsto kadratinių metrų kiekį, o pagal tą išmetamą tikrųjų atliekų kiekį - atliekų tvarkymas mums visiems gali atpigti. Kaip tai padaryti - žinau, pritaikytume pasaulio pažangiąją praktiką.

Šiukšlių rūšiavimo konteineriai PRIVALĖS atsirasti tiek Senamiestyje, tiek ir kituose Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose.

Normalios šalys šiukšlių mokestį skaičiuoja ne pagal plotą, o pagal svorį - tada gyventojai patsy išrūšiuoja. Puiksupavyzdys Stokholem - ten ir daugiabučiuose namuose ši sistema verčia rūšiuoti. Reikia perieti prie jų modelio, nes dabar rūšiaviavimas yra tik akių dūmimas.

Pradėsime rūšiuoti.

Tarp Klimato kaitos ir Nerūšiuojamų atliekų nėra didelio priežastinio ryšio. Čia šiek tiek skirtingos temos. Vilnius turi buitinių atliekų rūšiavimo gamyklą, kurioje atliekos rūšiuojamos ir atskiriamos tinkamos perdirbimui, o kitos naudojamos kaip kuras šilumai gaminti. Tačiau, tai ekonomiškai neparanku gyventojams. Gyventojas sumoka už antriniam panaudojimui tinkamų atliekų išvežimą, jei jos patenka į bendrus konteinerius. Jei gyventojas rūšiuotų pats, tai už jų išvežimą sumokėtų pats vežėjas, nes jis gauna pajamas už jų pardavimą perdirbėjams. Senamiestyje trūksta estetiškų ir tvarkingų rūšiavimo konteinerių, kuriuos VMS turėtų pastatyti papildomai. 

Atliekos skirstomos į mišrias atliekas ir pakuočių atliekas (popierių, stiklą, plastiką). Už mišrių atliekų tvarkymą gyventojai moka rinkliavą savivaldybei, o už pakuočių atliekų tvarkymą susimoka dar parduotuvėje, kur pardavėjas įskaičiuoja pakuotės sutvarkymo mokestį į prekės kainą.

Mišrių komunalinių atliekų tvarkymu rūpinasi savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (VASA). Tuo tarpu pakuočių atliekų tvarkymas įstatymu patikėtas verslą atstovaujančioms gamintojų ir importuotojų organizacijoms (GIO), samdančioms privačias atliekų tvarkymo įmones.

Iki šiol vykdytu rūšiuojamų atliekų tvarkymu savivaldybė nebuvo patenkinta, todėl šią kadenciją daug dirbome su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, Aplinkos ministerija bei Seimo Aplinkos apsaugos komitetu, kad pakuočių atliekų tvarkymo kokybė būtų pagerinta. Priėjome prie susitarimo, kad nuo 2023 m. pakuočių atliekų tvarkymo paslaugų pirkimus organizuos Vilniaus miesto savivaldybė.

Šiuo metu yra vykdomas pirkimas, kurio tikslas - įsigyti ne tik rūšiuojamų atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, bet ir rūšiuojamų atliekų konteinerius bei jų priežiūros paslaugas. Įsigytu inventoriumi bus aprūpinti visi Vilniaus mikrorajonai, įskaitant ir senamiestį.

Šiukšlių rūšiavimas yra įprotis, prie kurio reikia pratinti gyventojus, juos edukuoti. Tai ilgalaikis procesas. Būtinas tvarus požiūris į atliekų rūšiavimą, o tam reikalinga aiški strategija, kuri apimtų visų rūšių atliekų tvarkymą, bei skiepytų atliekų rūšiavimo kultūrą. Savo asmeniniu pavyzdžiu išbandžiau ir galiu pasakyti, kad Zero Waste yra įmanoma pasiekti, reikia tik pastangų. Gyvenamoji vieta neturėtų lempti išimčių.

Aš žmogiškai nesuprantu kaip galima atsainiai žiūrėti į šiukšlių rūšiavimą? Šiai dienai turime labai daug informacijos apie kenksmingus padarinius mūsų gamtai. Nerūšiuojamų šiukšlių problema yra aktuali ne tik Vilniaus senamiestyje  bet ir apskritai visoje Lietuvoje. Jeigu mes pažvelgtume į kitas ES šalis, kur šiukšlių rūšiavimas, yra ženkliai kokybiškesnis procesas tai mes tikrai pamatysime, kad tikrai turime kur pasitempti. Šiukšlių rūšiavimo taškų nepakanka. Žmonėms nevisada yra patogu rūšiuoti tiesiog dėl nepatogumo ir nepakankamų kontrolės priemonių. Bet tai yra įmanoma ir tai parodo Alytaus regiono pavizdys, kuris pats pirmasis pradėjo rūšiuoti maisto atlekas. Rūšiavimas vietos valdžios sprendimų visiems gyventojams privalomas nuo 2018 metų. Tam, kad žmonės pradėtų rūšiuoti, reikia nueiti nemenką įtikinėjimo, švietimo ir kontrolės kelią. 
Kaip pavyzdys, Skandinavijos šalyse, šiukšlių rūšiavimas yra elementariai suprantama nuostata ir kitaip tiesiog negali būti. Gyventojams yra padarytas lengvas ir patogus priėjimas atlikti šiukšlių rūšiavimą kuris nesudaro kasdieninio gyvenimo nepatogumo. Tai jau yra patape kultūros dalimi , o tuo tarpu valstybės pasirūpina kokybiška proceso kontrolę. Mano vienas iš prioritetinių darbų būtų įdiegti sistemas leidžiančias pasiekti optimaliausių rezultatų sprendžiant šią opią problemą.
Kaip žmogus besirūpindamas šiuo klausimu ir tikėtina kasdien atsakingai rūšiuodamas atlekas, ką Jūs galėtumėte pasiūlyti? 

Socialinis verslas be abejo turi geras perspektyvas ir privalo būti skatinamas, nes mano manymu, tai geros iniciatyvos, galinčios palengvinti gyvenimą daugeliui piliečių. Jei būsiu išrinktas meru be abejonės bus skatinamos šios ir kitos iniciatyvos.

Socialinis verslas gana platus ir šiek tiek painus apibrėžimas. Visų pirma, socialinis verslas, tai tokia verslo veikimo forma, kurioje verslas yra remiamas bendruomenės, arba savo pelną atiduoda bendruomenei.

Šiuo metu Lietuvoje yra gana sunku atskirti socialines paslaugas, nevyriausybinių organizacijų veiklas ir socialinį verslą. Tai labai persipynusios veikimo formos.

Noriu pabrėžti, kad socialinis verslas, tai visų pirma verslas, o ne biudžetinė įstaiga, kur darbo rezultatas mažai kam įdomus.

 

Iš tokių tikrų socialinių verslo modelių Vilniuje, man žinomi Mano Guru kavinės, Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinis centras, na gal dar vertėtų paminėti Maltos ordiną (Maltiečius), nors pastarasis daugiau socialines paslaugas teikianti įmonė, kuri surenka aukas ir jas paskirto. 

Dėl socialinio verslo skatinimo, tai vienareikšmiškai - skatinsim, ir tikrai surasim naujas priemones tokiam verslo modeliui skatinti ir padėti. 
Viskas priklausys nuo vilniečių ir bendruomenių poreikių, jei atsiras aktyvių ir norinčių veikti žmonių, visada tokiems atsiras ir galimybė padėti. 

Esu dalyvavęs  ne vienoje dešimtyje neformalių mokymų, konferencijų, simuliacijų socialinio verslo tema, todėl tikrai turėsiu ką pasiūlyti miestui ir miestiečiams. 

Socialinis verslas atlieka svarbų vaidmenį kuriant darbo vietas, įtraukiant ir tvarų augimą bei pažeidžiamų grupių integraciją į darbo rinką, užtikrina pramonės plėtrą ir įgalinimą, perkvalifikavimą ir kvalifikacijos kėlimą. Todėl vienareiškiškai pritariu socialinio verslo plėtrai Vilniaus mieste ir siūlau šias priemones: (a) užtikrinti sklandesnį ir spartesnį viešųjų paslaugų perdavimą socialiniam verslui ir kitoms NVO organizacijoms; (b) užtikrinti skaidrų ir atvirą šios srities politikos formavimo procesą įtraukiant visas suinteresuotas šalis; (c) stiprinti ES investicijų panaudojimo efektyvumą ir numatytą poveikį skirtą socialinio verslo plėtrai; (d) skatinti ir puoselėti dialogą su socialiniais partneriais socialinio verslo plėtros klausimais.

Gerieji socialinio verslo pavyzdžiai Vilniaus mieste: "Socialinis taksi", "Pirmas blynas", "Mano guru", "Share the Light". 

 

Aš nesu ta, kur labai gerai įsiminčiau įvairius socialinius verslus, tačiau manau, kad neblogai suprantu, kur jie gali pasitarnauti, kaip prisidėti prie miesto ir visuomenės gerovės. Mano tokia pirminė pažintis su socialiniu verslu prasidėjo, kai Arūnas Survila seniai seniai supažindino su socialinio taksi idėja, prašė pagalbos organizuojant įvairią pagalbą dėl paramos, dėl savivaldybių įsitraukimo ir t.t. Man labai gėda ir liūdna, kad socialinis taksi negavo šiemet Vilniaus savivaldybės paramos (jei išsprendė, tai džiaugiuosi ir atsiprašau). Taip pat žinau kelias socialinio verslo kavines, kaip Mano Guru ir Pirmas Blynas. Nesu tikra, kiek bendruomenių turi socialinio verslo iniciatyvų, bet tikrai Antakalnyje yra miesto laboratorija, manau, kad šioje srityje yra ypač daug galimybių savivaldybėms ir bendruomenėms bendradarbiauti ir kurti realią pridėtinę naudą miestui. Esu girdėjusi, bet nesusipažinusi su Vilniuje įsikūrusiais oriais namais, labai norėčiau susipažinti daugiau, nes čia viena tų sričių, kur matau potencialo ir naudos. Gal klystu, bet nedaug teko girdėti apie socialinio verslo iniciatyvas švietimo srityje, o aš čia matyčiau galimybių, ypatingai teikiant pagalbą mokymosi sunkumų turintiems vaikams. 

Vilniuje yra daug socialinio verslo ir veiklos pavyzdžių: Maisto bankas, Sidabrinė linija, pagalbos paaugliams linija ir pan.
Esu visuomeninių iniciatyvų ir tokias paslaugas teikiančių organizacijų fanas, pats esu įsteigęs VšĮ "Žaliosios politikos institutas", kurio edukacinę ir advokacinę veiklą finansuoju. Manau, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi plačiau bendradarbiauti su tokias paslaugas teikiančiom organizacijom, prisidėdama prie jų finansavimo (bent dalinio, nes tokios organizacijos turi gebėjimų ir galimybių taip pat gauti ir paramos iš verslo ar turtingų rėmėjų).

Mano guru, Miesto laboratorija, Pirmas blynas - man yra vieni ryškiausių socialinio verslo pavyzdžių.

Savivaldybė palaikys socialinio verslo iniciatyvas, nes jos reikšmingai prisideda prie atsakingos ir darnios miesto bendruomenės stiprinimo. 

 Miesto Laboratorija Sapiegų parke, socilialinsi taksii. Būtinai remsiu.

Geriausias man žinomas ir mano inicijuotas projektas ,,Mano Guru'' , kuris padeda integruoti į darbo rinką asmenis, kurie turi priklausomybių.
Taip pat ,,Mano bankas'', maltiečių veikla, Betanija labdaringos valgyklos ir t.t. Suprantama, visada buvau socialinių iniciatyvų šalininkas, net ir pats į verslą žiūriu, kaip priemonę, kuri leidžia gerinti aplinką ir pasaulį. 

Tokių pavyzdžių Vilniuje yra tikrai labai daug, tad visų išvardinti nepavyks. Tačiau tarp kelių paminėtinų - "Socialinis taksi", kurį remia ir Vilniaus miestas, gerai žinomos maitinimo įstaigos, padedančios integruotis į darbo rinką asmenims su negalia ir priklausomybėmis "Guru", "Pirmas blynas", įvairios mokyklos, padedančios pasiekti akademinių rezultatų ir integruotis į darbo rinką skirtingoms tikslinėms grupėms. Ketinu ir toliau palaikyti panašias iniciatyvas, ieškoti galimybių prisidėti prie jų išlaikymo ir plėtros.

Socialinis verslas Lietuvoje vystėsi labiau per NVO iniciatyvas, dabar pritraukia ir verslo investicijų. Labai svarbu jį puoselėti, nes jis ne tik kuria darbo vietas, bet ir sprendžia miestui svarbias problemas. Paminėtini socialiniai verslai – Socialinis taksi, Pirmas blynas, Orūs namai,  Mano Guru, paminėtinos ir socialinio inovacijos, pvz., Miesto laboratorija ir t.t. Reikėtų paminėti ir susikūrusią Lietuvos socialinio verslo asociaciją ir kitas organizacijas, kurios dirba šioje srityje, todėl glaudžiai bendradarbiaujant su jomis, kartu vystysime socialinius verslus mieste. 

Ukrainai.

Ukrainai.

Krymas buvo ir yra Ukrainos, deja jis šiuo metu okupuotas Rusijos, bet manau neilgai.

Ukrainai. 

Ukrainai

1. Mažėja jaunimo mieste.
2. Ilgas medicininių paslaugų suteikimo terminas (negali patekti pas specialistus).
3. Mažos gyventojų pajamos, lyginant su kitomis savivaldybėmis

Gyvenu Marijampolėje :)

susisiekimas
socialinis aprūpinimas
laisvalaikio organizavimas viešosios paskirties objiektų trūkumas

Miestas per dešimtmetį taip ir nesukūrė savo išskirtinumo, neturime kuo pasigirti prieš kitus miestus. Nėra aiškios miesto vizijos - kuo mes galime būti pranašesni už kitus ir kuom pritraukti žmones atvykti į Šiaulius ar juose pasilikti.

Nėra atskiros investicijų įmonės ar įstaigos, kuri rūpintusi naujų investicijų pritraukimu - tiek LT, tiek užsienio.

 

Prioritetas iki šiol buvo teikiamas trinkelėms, o ne švietimui. Trinkelės - elementari higiena, kasdienis būtinas darbas ir negali būti keliamas kaip prioritetas. Iki šiol buvo kitaip. Tai reikia pakeisti kuo greičiau, kad mūsų vaikai lavintusi pagal naujausias programas bei technologijas ir kad pedagogai turėtų orų atlyginimą bei tinkamas darbui sąlygas.

 

Reikia paklausti Šiaulių kandidatų :)

1. Prasta sveikatos priežiūra.
2. Maži atlyginimai.
3. Autokratinis miesto valdymas.

Realaus ir konstruktyvaus miesto valdžios dialogo su gyventojais stoka;

Individualizuotų socialinių paslaugų trūkumas, nepakankamas sveikatos paslaugų prieinamumas;

Nepakankamai palanki ir patraukli aplinka įvairaus dydžio verslui mieste;

1.Supriešinta miesto bendruomenė.
2.Aukštos energetinių išteklių kainos.
3Bloga infrastruktūra:automobilių parkavimo vietos,duobės kiemuose,šaligatviai.Nėra koncertinės salės profesionaliai muzikai,pramoginis baseinas.

Ačiū už klausimą.
Mano manymu pagrindinė problema yra išvykstantis ir neatvykstantis jaunimas. Tai nėra tik Šiaulių miesto problema, kadangi visoje Lietuvoje ir netgi pasaulyje didieji miestai sutraukia didžiąją dalį jaunimo. Nepaisant to, tai būtiną spręsti, nes kitu atveju Šiaulių populiacija mažės ir miesto patrauklumas potencialiems imigrantams ar grįžti norintiems Šiauliečiams taip pat mažės. Šioje vietoje būtinas dėmesys ir investicijos (privačios ir viešos) į kolegiją, bendravimas su Vilniaus universitetu dėl studijų programų išplėtimo universitete bei vienas svarbiausių darbų yra investuotojų pritraukimas, naujų darbo vietų sukūrimas. Paskutinis uždavinys yra sunkiausias, bet būdamas miesto meru visų pirma važiuočiau per visus bankus, telekomunikacijos įmones, BIG4 įmones ir kviesčiau juos steigti komptencijų centrus Šiauliuose. Papildomi projektai kuriuos būtų galima įgyvendinti siekiant sulaikyti dalį Šiauliečių yra apmokamos praktikos programa gimnazistams, o norint, kad Šiauliečiai grįžtų čia kurti savo gyvenimus taip pat pristatyčiau gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo schemą.
Antroji miesto problema yra sveikatos apsaugos sistemos griūvimas. Šiuo metu šis sektorius išgyvena krizę, kadangi eilės pas gydytojus ir specialistus yra tiesiog netoleruotinai ilgos. Sprendimas yra stiprios ligoninės vadovybės įdarbinimas bei specialistų pritraukimas pasitelkiant jau veikiančias finansinės paskatos programas bei jau mano minėtą GPM grąžinimo sistemą. Tačiau negalime kliautis vien sveikatos apsaugos sistema norint užsitikrinti stiprią savo sveikatą. Turime investuoti į švietimą apie sveiką gyvenseną, mitybą, perteklinį vaistų ar kitų kenksmingų medžiagų vartojimą. Tai yra kompleksinė viso pasaulio problema, kadangi kapitalizmas iš verslo reikalauja efektyvumo, t.y. dažnu atveju pigaus produkto. Norima yra išgauti kuo daugiau už kuo mažesnius kaštus, o maisto ir vandens atveju tokie kompromisai turėtų būti daromi labai atsargiai. Šiek tiek nukrypau nuo temos, bet mano galva kiekvienas pilietis privalo turėti priėjimą prie švaraus vandens ir maisto už priimtiną kainą. Kaip potencialus meras negaliu žadėti, kad tai suteiksiu Šiauliečiams, bet galiu žadėti, kad stengsiuosi ieškoti galimybių tai įgyvendinti. Sveiki žmonės turi būti prioritetas ir negalime kliautis vien tik sveikatos apsaugos sistema.
Trečiuoju punktu norėčiau paminėti laisvalaikio renginius, kadangi mano galva Šiauliuose jų reikia daugiau jei norime turėti dinamišką ir energija pulsuojantį miestą. Ar tai pagrindinė problema? Galbūt ir ne, nes turime ir neasfaltuotų kelių, praradome universiteto vardą bei turime kitų problemų. Tačiau laisvalaikis taip pat yra itin svarbus dalykas ir čia kalbu ne tik apie jaunimą, bet ir miesto senjorus. Noriu, kad užtarnauto poilsio išėję žmonės turėtų itin platų spektrą pasirinkimo kaip praleisti savo laisvalaikį. Sportas, laikas gamtoje, švietimas, bendruomenės namai yra kelios sferos kur skirčiau savo laiką, kad pagerinti senjorų gyvenimą Šiauliuose.
Galiausiai norėčiau pridurti dėl susisiekimo sutvarkymo Šiauliuose. Iš principo, esame itin patogus miestas dėl savo formos (+- kvadratinė) ir dėl to nepatiriame tokių siaubingų kamščių kaip kiti didmiesčiai. Tačiau turime parkingo problemas bei mano galva ne iki galo optimizuotą viešąjį transportą. Šiam klausimui spręsti kelčiau sau tris uždavinius. Pirmieju du yra šviesaforų bei viešojo transporto maršrutų optimizavimas pasitelkiant statistines analizes. Gyvename laikais kai turime begalę duomenų, tereikia juos panaudoti. Galbūt jie jau yra naudojami, bet manau, kad šioje vietoje galime padaryti geriau. Tam tikros sankryžos su išmaniais šviesaforais nėra pilnai optimizuotos. Taip pat ir autobusų maršrutus manau reiktų peržiūrėti remiantis statistiniais duomenimis. Na, o papildomas dalykas ką privalome padaryti tai prisikviesti automobilių dalijimosi įmones į Šiaulius (citybee ar spark), kadangi tai ne tik suteiktų Šiauliečiams pasirinkimą sumažinti savo transporto sąnaudas, bet ir dalinai spręstų parkavimosi vietų trūkumo problemą. Galiausiai savivaldybė turi investuoti į elektrinių autobusų plėtrą bei elektrą gaminančių saulės baterijų statymą. Tai būtų pirmieji žingsniai tvaraus transporto link.

Nesuprantama,kodėl turimas ìsiskolinimas galėtų užkirsti kelią įsidarbinti.Tokiu atveju tai diskriminacija dėl žmogaus turtinės padėties. Priešingai, žmogaus įsidarbinimas ir pastovios pajamos padėtų įsiskolinimą mažinti.

Tai žinoma problema, labai dažnu atveju atsirandanti negalvojant apie skolinimosi ir skolos grąžinimo galimybes.
Sprendžiant šią problemą inicijuosiu individualų darbą su asmenimis per savivaldybės socialinius darbuotojus, padedant susitarti su antstoliais ir bankais dėl mokėjimų terminų atidėjimų ir pan., pasinaudosiu Užimtumo didinimo programos,skirtos  užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugų nedirbantiems ir socialinę pašalpą gaunantiems asmenims, modeliu.Vykdysiu prevencinį gyventojų informavimą dėl greitųjų kreditų ir panašių galimų neatsakingų skolinimosi pavojų.

Tai yra išties didelė problema. Vien savivalda šių problemų neišspręs. Šios problemos turi būti sprendžiamos nacionaliniu lygiu. Savivalda gali siūlyti įvairius sprendimus, tokius kaip skolų atidėjimo termino prątesimas, skolų grąžinimas mažesnėmis dalimis sistemingai pagal įsiskolinusiojo galimybes ir t.t. 

Manau, kad iš pradžių reikėtų išsiaiškinti įsiskolinimų priežastį, gali būti socialinių įgūdžių stoka, gali būti ekonominės priežastys, liga ar kt. Bet kokiu atveju reikėtų suteikti individualizuotas specializuotas socialines paslaugas informuojant žmogų apie tai iš kokių pajamų skolos gali būti išskaitomos, o iš kokių ne, kad žmogus nesusidarytų klaidingos nuomonės apie esamą padėtį. Jeigu skolininko kvalifikacija neleidžia pakankamai uždirbti, reikėtų bendradarbiaujant su Užimtumo tarnyba, pasiūlyti profesinio mokymo programą, kuri leistų dirbti aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Galima bendradarbiauti su darbdaviais, kurie galėtų įdarbinti šiuos asmenis. Įmanomos ir fizinio asmens bankroto procedūros.

Tokiais atvejais siūlyčiau Savivaldybėje ieškoti būdų kaip galima būtų apjungti darbo paiešką su socialinių iššūkių sprendimu. Šioje srityje yra labai svarbus Užimtumo tarnybos bendradarbiavimas, derinant paslaugas ir jas pritaikant, ypač ilgalaikiams bedarbiams, su Savivaldybės pavaldume esama socialinės apsaugos ir rūpybos  tarnyba. Įvertinant tai, kad Nacionaliniame lygmenyje toks bendradarbiavimas nėra numatomas, svarbu inicijuoti tokios iniciatyvos, kuomet galima būtų darbingo amžiaus, ypač asmenų su įsiskolinimais, įgyvendinimo galimybę per kompleksiškos paslaugos teikimą. Tokia praktika būtų žymiai efektyvesnė, nes ji būtų labiau individualizuota.

Keista, nes darbas padėtų atiduoti skolas, kodėl tada vengiama dirbti dėl skolų?

 Pajamų netekimas arba nepakankamas jų uždirbimas gali būti priežąstis kodėl asmuo negali grąžinti skolų. Tokiems žmonėms, kurie patiria socialinę riziką galima taikyti tokias priemones: atvejo vadybininkas turi sudaryti žmogui planą, motyvuoti ir padėti siekti užsibrėžtų tikslų. Yra galimybė pasiskelbti ir asmens bankrotą jeigu jau nėra kitos išeities ir tai leidžia įstatymai. Tačiau žmogus neturi būti paliktas vienas. Socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkas turi stebėti ir padėti, kad atvejai nesikartotų.

Savivaldos veikloje nematau būdo šio klausimo sprendimui.Turiu tik pasakyti viena-žmogaus finansiniai įsipareigojimai neturėtų būti barjeru įsidarbinant.

Išeitis iš šios situacijos tikrai yra. Jiems tikslinga socialinio darbuotojo pagalba, nemokama savivaldybės teisininko pagalba, kurios metu galima susisiekti su kreditoriais ir prašyti skolos likutį išdalinti per ilgesnį terminą. Taip žmogus skolą atidavinėtų mažesnėmis dalimis, daugiau pinigų liktų jam pačiam, kreditoriai būtų patenkinti ir pats žmogus dirbtų legaliai sąžiningai. 

Skoloms grąžinti matau tik vieną kelią - pradėti dirbti. Be pajamų žmonės iš skolų neišbris. Tam yra du keliai: 1. sudaryti palankiausias sąlygas kurtis naujoms darbo vietoms; 2. sudaryti sąlygas atsirasti konkurencijai darbo rinkoje (reikalingas konkurencingas atlygis už darbą, kuris skatintų atlyginimų didėjimą rajone). Pirmoji didinti atlyginimus turėtų savivaldybė ir jos įstaigos. 

Reika kalbėtis su anstoliais, kad įsiskolinusių žmonių skolos būtų taip išieškomos (išdėliotos), kad žmogui nebūtų didelė našta jas atiduoti. Žmonės paprasčiausiai bijo dirbti, nes yra atvejų, kai yra 5-7 anstoliai. Savivaldybėje yra socialinio paramos skyriaus specialistė  - atvejo vadybininkė, kuri dirba su įsiskolinusiais žmonėmis ir tarpininkauja su anstoliais.

Už bendravimą su gyventojais, naudojantis socialiniais tinklais. 

Už Šiauliečių skaldymą dažnai net antivalstybiniais pareiškimais, už sprendimų dėl Šiaulių miesto identitetui svarbių objektų, tokių kaip Zubovų rūmai, kokybiškos akustikos koncertų salė, Talkšos ežero pakrantėje esančios irklavimo bazės atnaujinimas, vilkinimą,  verslo bedruomenės supriešinimą, nepakankamą dėmesį Pietinio mikrorajono (daugiabučių kiemai, žaidimų aikštelės) ir Medelyno mikrorajono (gatvės, autobusų maršrutai) gyventojų keliamoms problemoms - tikrai negaliu pagirti. Nebent už ES lėšomis suklotas trinkeles daugiausiai centrinėje miesto dalyje. Bet tik tada, kai įsitikinsime, kad tai buvo padaryta skaidriai.

Už tai, kad daugiausiai klausimų išsprendė Facebooke :)

Už iniciatyvą įvesti naujagimio krepšelį.

Atnaujintą Šiaulių infrastruktūrą. Tačiau neišvengta klaidų ir yra ne vienas dalykas kurį aš daryčiau kitaip. Be to, nežinau ar pagirimas yra tinkamas žodis šiuo atveju, nes tai nėra tik jo nuopelnas. Šie projektai buvo parašyti jau labai senai ir finansavimas šiems projektams didžiaja dalimi yra europiniai pinigai, tad šiuo atveju meras tiesiog dirbo savo darbą. Galbūt turėčiau tuomet taip ir išsireikšti, kad pagirčiau merą už tai, kad dirbo savo darbą. Iš tiesų Artūras Visockas yra neblogas meras besistengiantis dėl Šiaulių, bet nėra tobulas ir yra padaręs klaidų. Žinoma, nei vienas iš mūsų nesame tobuli :)

Yra kas jį giria. 

Neturiu už ką pagirti. 

Šiandien privatus verslas nekelia pasitikėjimo. Ir bijodamas, kad gyventojams pabrangs paslaugos, manau, kad bendroves reikia išlaikyti savivaldybės žinioje. Tačiau, kylant verslo kultūrai, manau, kad tai gėltų būti efektyvu.

Dėkoju už klausimą. Savivaldybė yra 100 proc. akcininkė UAB "Rokiškio vandenys". Perleisti šios įmonės privačiam verslui neleidžia teisės aktai, todėl tai negali būti net svarstoma.
Taip pat 100 akcininkė UAB "Rokiškio autobusų parkas". Tokį variantą dėl įmonės privatizavimo galima būtų svarstyti, tačiau remiamės tų savivaldybių, kurios taip jau pasiėlgė, patirtimis. Perėmus keleivių pavėžėjimą privačiam verslui, savivaldybių išlaidos kompensuojant nuostolingus maršrutus bei lengvatinį pavėžėjimą išaugo 30-40 procentų. Be to, būtina atsižvelgti į rajono specifiką dėl geografinės padėties. Esame tokioje geografinėje padėtyje, dėl kurios nėra pravažiuojančių autobusų maršrutų. Perleidus įmonę privačiam verslui, savivaldybė prarastų galimybę pasirūpinti gyventojais, norinčiais pasiekti kitus miestus ir patogiu jiems laiku. Privatus verslas bus suinteresuotas pasilikti tik pelningus maršrutus. 
Savivaldybė turi ir didžiąją dalį akcijų AB "Rokiškio komunalininkas". Šios įmonės taip pat nesiekiau ir nesieksiu perleisti privačiam verslui. Visų pirma siekiant išsaugoti darbo vietas, kita priežastis - išlaikyti švarą mieste, tvarkingą atliekų surinkimą. Kaip parodė praktika, tuo metu kai miesto švara rūpinosi privatus verslas, savivaldybei tai kainavo kur kas brangiau, tvarkyba ir priežiūra nebuvo efektyvi ir operatyvi. Atliekų surinkimo srityje taip pat turime akivaizdžius skirtumus. Mišrias atliekas surenka ir tvarko mūsų kontroliuojama įmonė, todėl darbai vyksta sklandžiai ir laiku. Antrines žaliavas surenka privati įmonė, esanti kitame mieste. Dėl to turime nuolatines problemas.

Kol jos dirba pelningai, reikia jas išlaikyti. Dirbančios nuostolingai, mano nuomone, neturi būti savivaldybei našta. 

Savivaldybės bendrovės privalo dirbti efektyviai, nes joms skiriami pinigai yra visų mūsų. Jeigu kažkurios funkcijos šios įmonės negali atlikti efektyviai, bet ji reikalinga gyventojams, reikia pamąstyti, kaip pritraukti kitus tiekėjus. Efektyviausias modelis yra ne "arba-arba", o "ir-ir".

1. Panaudoti biokurą , kas atpigins šildymo kaštus
2. Kompensacijos individualių namų savininkams

  Spartinsiu daugiabučių namų renovaciją.

 Skatinsiu individualių namų savininkus apšiltinti gyvenamąsias patalpas.

 Vykdysiu švietėjišką veiklą energijos taupymo klausimas.

Jau padarime. Buvome viena brangiausia šilumos kaina turinčiu savivaldybė, dabar esame ties viduriu.
1. Visas katilinės naudoja biokūrą.
2.Trasuose nuostoliai sumažinti minimaliai.
3.Pirmaujame pagal namų renovacijos tempus ir toliau sparčiai talkinsim gyventojams renovacijos procesose.
4. Sudarisime sąlygas kurtis gerai apmokamom darbo vietom

Sukurciau kompensavimo mechanizmą.

Manau reiktų peržiūrėti pradžiai gamybos kaštus ar nebūtų galima sutaupyti, taip pat vartojimo ūkių modernizavimas, kad nebūtų švaistomi energetiniai resursai, alternatyvūs šilumos šaltiniai atskiriems ūkiams. Pačios šilumos gamybos įmonės optimizavimas nes kaip žinome kaina susideda ne vien iš energijai gaminti patiriamų kaštų. Gyvename globalioje rinkoje todėl viskas susieja, tai yra geriau apmokamų darbo vietų kūrimas mieste, kad būtų amortizuojama išaugusi infliacija ir energijos gamybos kaštai. Pagalba socialiai jautrioms šeimoms. 

Laba diena, Jūs rašote apie 2021m. valstybės duomenis ir nurodote skaičių -  22,5 proc. Iš klausimo man neaišku ar šis skaičius atspindi Akmenės r. gyventojų problemą, ar nurodytas procentas apima induvidualių namų savininkus ar ir daugiabučių. Manau reikia išsiaiškinti kokia situacija mūsų rajone šiai dienai. Kol kas seniūnai apie tokią problemą nepranešė. Ačiū už klausimą pasidomėsiu socialinės paramos skyriuje bei seniūnijose. 

1.Maisto ir pirmo būtinumo prekių PVM mažinimas
2.Didžiųjų prekybos centrų antkainių reguliavimas
3Elektros , šildymo išlaidų kompesavimas

Parengti užimtumo didinimo programą.

Didinti darbo vietų pasiekiamumą ir viešųjų paslaugų prienamumą visiems.

Efektyviai išnaudoti socialinių paslaugų tinklą, pasitelkiant bendruomenes ir NVO

 Su bendruomenių atstovais, savivaldybės administracijos , šią veiklą kuruojančiais specialistais, aptarsiu esamą situaciją.

 Organizuosiu darbdavių forumą rajone.

 Skatinsiu NVO verslumą socialinių paslaugų srityse ir savanorystę.

Santykinis skurdas kažkiek mažėjo tačiau jis dar vis pakankamai aukštas, netolygiai pasiskirsto tarp gyventojų dažniausiai jis yra tarp socialiai jautrių šeimų, ūkių (žmonės su negalia, prieš pensijinio amžiaus žmonės, bedarbiai, vieniši). Aišku reiktų atskirti savivaldybės ir valstybės klausimus. Manau išskirčiau tokias tris ilgalaikes skurdo mažinimo priemones.
1. Bedarbių įtrauktis į darbą. 
2. Parengti svarbiausių socialinių problemų žemėlapį su ilgalaikia socialinių paslaugų plėtros strategija.
3. Žmonės su negalia atviroje darbo rinkoje.

Kauno mieste vykstant su reikalais visur važiuoju elektromobiliu, tai puiki ir eklologiška susisiekimo priemonė. Dviratį dažniausiai naudoju šiltuoju metų laiku, žiema paprastai apseinu be jo. Puikių idėjų dėl dviračių ir viešojo transporto patrauklumo gavau Vokietijoje, Miuncheno apylinkėse. Ten kiekviename miestelyje prie geleženkelio stoties yra erdvi ir nemokama dviračių bei automobilių parkavimo aištelė. Palieki dviratį ar automobilį, perki bilietą, kuris tinka traukiniui, metro ir kai kuriam miesto viešajam transportui ir vyksti kur tau reikia iki pat miesto centro. Vakare, po darbo ar po savaitgalio pramogų grįžti, sėdi ant savo dviračio, ar jei su šeima, į savo automobilį ir po 5-10 minučių esi namuose. Puiku, tvarkinga, patogu, ekologiška ir ekonomiška. Sistema turi tarnauti žmogui, o ne jis jai.

Vykstant į darbą dažnai tenka naudotis automobiliu, tačiau esant galimybei pėsčio,mis vykti į susitikimus ar renginius tokį būdą ir renkuosi - pasivaikščiojimas Laisvės alėja ar Senamiesčiu išeina ir į sveikatą ir visada nuteikia maloniai :) 

Dažnas kaunietis darbo dienomis susidurai su spūstimis piko metu - tiek rytais, tiek vakarais. Tokiu būdu norėdami nukeliauti į darbą, mokyklą ar kitą vietą švaistome savo brangų laiką. Be jokios abejonės, nemaža dalimi tai susiję su infrastruktūros probemomis, kurios reikalauja kompleksinių sprendimų, tačiau viešojo transporto patrauklumo didinimas, susisiekimo dviračiais skatinimas yra tų kompleksinių sprendimų dedamosios, kurios galėtų padėti mažinti spūstis mieste ir sprendžiant ekoliginius iššūkius.

Savivaldybė turi imtis inciatyvos  ir įgyvendinti veržlius pokyčius, siekiant didinti viešojo transporto patrauklumą ir naudojimąsi dviračiais mieste.Drauge su komanda esame parengę priemonių paketą, kuris kompleksiškai spręstų šiuos iššūkius:

1. Kursime vidinį greitąjį transporto žiedą; statysime viadukus pagrindinėse VI ir XI fortų, Draugystės g. Pramoinės pr . ir Muravos g sankryžose.  Įrengsime A juostą, skirtą tik viešajam transportui, vidiniame transporto žiede. 

2.Įsteigsime naują savivaldybės valdomą  įmonę, kuri rūpinsis transporto srautų valdymu Kaune. Tai leis viešojo transporto maršrutus padaryti patogesnius kauniečiams

3. Tankinsime  viešojo transporto grafiką: sieksime, kad troleibuso ar/ir autobuso nereikėtų laukti ilgiau nei 15 minučių. 

4.Inicijuosime ir parengsime studiją dėl namokamo viešojo transporto miestiečiams 

5. Investuosime į dviračių bei pėsčiųjų takų zonų tvarkymą ir plėtrą 

Laba diena.
Neturiu vienareikšmio atsakymo į Jūsų klausimą. Pavyzdžiui, šiuo metu į darbą dažniausiai vykstu net trim skirtingais būdais: automobiliu, traukiniu ir vėliau pėsčiomis. Taip yra dėl to, kad šiuo metu dirbu Vilniuje ir tai yra mažiausiai aplinkai nepalankus būdas keliauti į darbus. Jeigu būčiau išrinkta Kauno mere ir mano darbo vieta būtų Kaune, situacija keistųsi. Tikėtina, kad tuomet dažniau naudočiausi viešuoju miesto transportu. Kita vertus, jeigu darbo metu turėsiu daug keliauti po skirtingas miesto vietas, turėdama ribotus laiko išteklius naudosiuosi automobiliu.
Natūralu, kad dėl mūsų klimatinių sąlygų dviračiai yra populiaresni šiltuoju metų laiku. Visų pirma, kad jie būtų naudojami, turi būti sutvarkyti dviračių takai, jie turi būti sujungti į vieną tinklą. Kita vertus, darbo vietose žmonės turėtų turėti galimybę nusiprausti, jeigu atvykus dviračiu į darbą to reikėtų. Tad tapus mere  pasirūpinčiau dušų įrengimu bent jau savivaldybės patalpose, taip pat skatinčiau tai daryti savivaldybės įstaigas ir įmones.
Viešojo transporto naudojimą galėtų paskatinti nemokamas viešasis transportas. Kita vertus, kadangi į miestą atvyksta nemažai žmonių iš rajono ir iš tolesnių vietų, miesto pakraščiuose būtų prasminga įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, kuriose atvykstantieji galėtų palikti savo automobilius ir persėsti į miesto viešąjį transportą.
Pagarbiai
Nijolė Putrienė

Kad Viešasis transportas būtų patrauklus Kauno socialdemokratai sieks, kad kauniečiams jis būtų nemokamas. Taip pat turi būti peržiūrėti maršrutų grafikai bei rekonstruojant gatves jos turi būti pritaikytos greitam autobusų ir troleibusų eismui. Taip kauniečiai palaipsniui būtų skatinami mieste automobiliais keliauti mažiau.

Kauno socialdemokratai 2015-2019 metais dirbdami Kauno m. taryboje, savo iniciatyva išplėsti nemokamą viešajį transportą tam tikroms socialinėms grupėms(vaikams iš gausių šeimų) jau parodė, kad didesnis progresas šioje srityje tikrai įmanomas.

Vykstant į darbą dviračiu susiduriame su keletu problemų: sezonas palankus kelionėms dviračiu yra itin trumpas, miesto landšaftas yra kalnuotas, todėl darbo vietoje turi būti įrengta infrastruktūra, turiu omeny, dušas ir t.t.

 

Konkreti transporto priemonė turi būti pasirenkama priklausomai nuo realios situacijos. Jeigu žmogus gyvena centre – tai geriausia ir sveikiausia priemonė yra savos kojos. Jeigu trijų vaikų mama turi juos visus vežioti į būrelius po visą miestą – tai viešasis transportas problemos neišspręs.

Savivaldybė turi stengtis ir ieškoti optimalių sprendimų, kad CO2 išmetimai ir oro tarša mažėtų, tačiau tai negali būti daroma Vilniaus pavyzdžiu, kai dirbtinai panaikinamos transporto galimybės ir fantazuojama, kad šimtai tūkstančių miestiečių vienu ypu persės ant paspirtukų. Utopija nėra atsakingo miesto valdymas.

Taip.
Problema ta, kad Kaune nėra išvystyta "park and ride" aikštelių sistema, kad automobilį nemokamai būtų galima palikti miesto pakraštyje ir persėsti į viešąjį transportą. 
Viešasis transportas nėra nemokamas. 
Šias problemas ir spręstume. 

Į darbą ketinu vykti dviračiu arba labai efektyviu Kauno miesto viešuoju transportu. Šiuo metu Kaune yra nemažai dviračių takų, dėl kurių yra patogu pasiekti visas esančias Kauno vietas, tačiau šį tinklą plėstumėme dar labiau. Dviračių takai turėtų atsirasti visur, kad važiuoti dviračiu būtų saugu visiems –  tiek pavieniams žmonėms, tiek važiuojančioms šeimoms. Viešasis transportas Kaune yra atnaujintas ir veikia efektyviai. Savo ruožtu mėgintumėme skatinti juo naudotis, nes tai būtų naudinga visiems gyventojams, kad sumažintumėm spūstis ir taršą mieste.

Išrinktas Kauno miesto meru į darbą važiuočiau dviračiu. Skatinčiau transporto sistemos darnumą. Plėsčiau dviračių transporto infrastruktūrą, patrauklumą ir saugumą naudotojui. Integruočiau dviračių transportą į bendrą susisiekimo infrastruktūrą.

Kol kas esu pripratusi važiuoti automobiliu, bet tikrai galiu važinėti ir visuomeniniu transportu.

Kol kas esu pripratusi važiuoti automobiliu, bet tikrai galiu važinėti ir visuomeniniu transportu.

Manau, kad svarbi viešojo transporto maršrutų peržiūra, dažnesni reisai, bilieto sistemos drauge su Kauno rajonu apjungimas. Taip pat esu įsitikinusi, kad verta atsakingai įvertinti nemokamo viešojo transporto idėją - atlikus kaštų ir naudos analizę, tikiu, pamatytume, kad iš šio sprendimo daugiau išloštų ir gyventojai, ir miestas, ir aplinka.

Kalbant apie dviračius - būtina takų ir jų tinklų plėtra.

Pati stengiuosi kuo dažniau vaikščioti. Kai važiuoti neišvengiama, renkuosi viešąjį. Kai ir tai dėl laiko stokos nepavyksta, važiuoju elektromobiliu. 

Tuo pačiu atkreipčiau dėmesį į, mano galva, strateginę Kauno klaidą viešojo transporto parką pervesti ne prie elektrinių, o prie hibridinių transporto priemonių. Ilgalaikėje perspektyvoje tai ne ką geriau nei vidaus degimo varikliai. Reikėjo iškart investuoti į elektrą.

Dauguma žmonių turinčių skolų net nebando kalbėtis su savo kreditoriais. Savivaldybė teikia nemokamą teisinę pagalbą kuria gali pasinaudoti socialiai remtini žmonės ir su teisininkų patarimais spręsti kaip ir su kokiais kreditoriais šnekėtis, prašyti atidėlioti skolas.

Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl pas žmones atsirado tos skolos. Ar tai yra dėl mažų pajamų ir didelių pragyvenimo sąnaudų, ar tai dėl įsiskolinimų bankui (ir dėl kokių tikslų), ar dėl kitų priežasčių. 
Jeigu tos skolos susidariusios dėl negalėjimo žiemos metu išsimokėti už šildymą – atsižvelgus į žmonių gaunamas pajamas, atitinkamai sudaryti galimybę išdėstyti apmokėjimą per šiltąjį sezono laikotarpį, o ne iš karto perduodant antstoliams.
Jeigu skolos susidariusios dėl pajamų neturėjimo (kai nedirbama)  - padėti įsidarbinti, galbūt net ir keičiant ar įsigyjant naują specialybę ar amatą (bendradarbiaujant su mokymo centrais), arba per trūkstamų specialistų rėmimą (bendradarbiaujant su Užimtumo tarnyba).
Jeigu skolos susidariusios dėl mažai uždirbamų pajamų  - padėti įkurti savo smulkųjį verslą (suteikiant visą išsamią informaciją, kaip tai padaryti) arba sudaryti galimybes užsidirbti papildomai, informuojant apie mieste esamas galimybes, bendradarbiaujant kartu su miesto verslininkais.
Tik pastebėjimas toks, kad darbo dažniausiai yra, tačiau nėra norinčių dirbti dėl mažų siūlomų atlyginimų, todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas su darbdaviais, ir/arba sudarant verslui konkurenciją, padedant žmonėms steigiant savo šeimos verslus ir pan. Tai turi būti bendravimas tiek individualiai su žmonėmis, tiek su miesto verslininkais.

Per paskutinius kelis metus buvo priimti t.t. teisės aktų pakeitimai, kad asmenys, turintys įsiskolinimų galėtų dirbti, gauti pajamas ir periodinėmis įmokomis galėtų mažinti savo įsiskolinimus. 
Tačiau apie tokias galimybes, savo, kaip skolininko teises dauguma žmonių neturi informacijos, specifinių žinių. Savivaldybė gali teikti kompleksinę pagalbą:

1. Teikti nemokamas teisines konsultacijas;
2. Galima taikyti atvejo vadybą, socialinio darbuotojo pagalba galima sudaryti problemos sprendimo planą ir jo laikytis. 
3. svarbiausia - ugdyti finansinį raštingumą dar mokyklose, kad gyventojai nepakliūtų į nepagalvotų finansinių sprendimų spąstus.
4. Kompleksiška pagalba, kai derinamos išmokos ir paslaugos, padėtų sumažinti asmenų skolų naštą, greičiau grįžti į darbo rinką ir ateityje vėl neįklimpti į skolų ratą.

Pritariu Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (toliau - NSMOT)  siūlymui: Įsiskolinusiems asmenims būtina teikti specializuotas šeimos/asmens finansų valdymo paslaugas, kuomet socialiniai darbuotojai tarpininkauja tarp asmens ir antstolio, padedama subalansuoti šeimos/asmens biudžetus.

Reikia didinti žmonių finansinį raštingumą, apie jį kalbėti pradėti jau mokyklose. Skola neturėtų būti barjieru įsidarbinti, o kaip tik paskata grąžinti skolą. Tai turėtų būti vienas iš užimtumo programų aspektų. Priimant į darbą turėtų būti vertinamos žmogaus kompetencijos, o ne įsiskolinimai.

Civilinio proceso kodeksas numato skolos išieškojimo iš darbo užmokesčio tvarką ir apimtis, neleidžiančias išieškoti viso uždirbto užmokesčio ir sudarantčias galimybes palikti dalį uždarbio skolininko ir jo išlaikytinių išsilaikymui. Ne visuomet yra sukontroliuojama, kad šių apribojimų būtų laikomasi. Kai situacija visiškai beviltiška, lieka fizinio asmens bankroto paskelbimo galimybė.  Todėl šioje vietoje yra svarbu žmogui suteikti teisinę pagalbą. Tokią pagalbą šiuo klausimu  esu teikęs žmonėms  asmeniškai daug kartų. Žmonėms tai padėjo.  Šią svarbią pagalbą nemokamai teikia savivaldybės teisininkai.  

Finansinis raštingumas ir greitieji kreditai yra dvi priešingybės. Padėsime įsiskolinusiem miestiečiams išbristi iš skolų liūno mokydami finansinio raštingumo, sudarysime finansinį planą, bei pasiūlysime profesnio tobulinimosi kursus. Įgiję paklausią profesinę kvalifikaciją druskininkiečiai uždirbs daugiau, atsakingai valdydami finansus greičiau nusimes skolų naštą.
Mieste lošimo įstaigos turi būti skirtos tik miesto svečiams, tad bandysime šią problemą spręsti kūrybiškai. :)

Pirmiausia tai valstybinio lygio klausimas. Valstybė įstatymiškai reguliuoja atsakingą skolinimą. Manau valstybiniu mastu žmonės turi būti šviečiami dėl atsakingo skolinimosi, mokomi finansinio raštingumo. Greitieji kreditai, jų reklamos masinė sklaida padarius didelę žalą pažeidžiamiausiai visuomenės daliai. Tai reikia stipriau reguliuoti. Dažnai tokie žmonės lieka šešėlyje ilgą laiką, nesidarbina, tampa amžinais bedarbiais.

Ką galėtų savivaldybė savo lygmeniu padėti, tai paskirti savivaldybės darbuotoją, kuris būtų kompetetingas šios problemos srityje padėti žmogui sudaryti planą, suteikti informaciją, patarti kaip išbristi iš skolų. Savivaldybė gali organizuoti finansinio raštingumo švietimo kampaniją, rengti kursus atitinkamai pagal norinčių skaičių. Padėję tokiems žmonėms, galime tikėtis mažesnių kitų socialinių problemų, kurias iššaukia tokia situacija.

Teisinis ir ekonominis švietimas.

1. Plėsti socialinių paslaugų teikimą namuose;
2. Finansiškai remti socialines valgyklas ir kitas socialines paslaugas teikiančias nevyriausybines organizacijas;
3. Sukurti socialiai pažeidžiamiems asmenims patogią ir efektyvią lengvatų sistemą: nuolaidos autobusams (iki 100 proc.), miestiečio kortelę su galimybe lankuytis kultūros įstaigose nemokamai ir pan.

Susidaro toks vaizdas, kad savivaldybė turi tokius klausimus spręs. Čia kalba apie MMA ir VDU, MMA Nustato Vyriausybė, VDU rinka. Nei savivalda gali mažinti skurdo nei ką. Tik augančios pajamos darbo užmokestis mažina skurdą, jei mes sudėtume visas socialines pašalpas, lengvatas ir pan. vaizdas bus kitoks. Tik darbo vietos mažina skurdą per atlyginimą. Vadinasi investicijų ieškojimas, pritraukimas, per infrastruktūrą nuo švietimo iki kultūros. 

1. Aukštos kvalifikacijos darbo vietų pritraukimas rajone;
2. Finansinė ir kita parama verslui, besikuriančiam atokiose gyvenvietėse, kur skurdo lygis didžiausias;
3. Bendruomenių įtraukimas į socialines programas, skirtas socialiai pažeidžiamų asmenų gebėjimų ugdymui, pagalbai senoliams ir esamų bedarbių įtraukimui į darbo rinką.

     Finansinė parama ir socialinės išmokos pagal galiojančius teisės aktus.

Sveiki, 
nėra skurdo kažkurioje konkrečioje savivaldybėje, o kitose viskas klesti.
Skurdas yra valstybės prasto valdymo pasekmė.
Efektingiausias būdas kardinaliai keisti situaciją - išsirinkti tinkamus tautos atstovus. Šį tikslą galima pasiekti vienu būdu - dometis politika ir būti aktyviu politikos dalyviu.
Manau, kad mūsų šalyje šia linkme po truputį einama. Žmonės kuo toliau, tuo labiau yra žingeidūs ir aktyvūs.
Dar viena didelė blogybė yra tai, kad verslas Lietuvoje, kuri save laiko rinkos ekonomikos valstybe, vis dar
girdime iš politikų, kad verslas yra blogis. Dažniausiai taip kalba nesąžiningi, o gal net korumpuoti politikai, kurie niekada nedirbo versle ir nesukūrė pridėtinės vertės savo darbu, o priešingai - vartojo kitų darbu sukurtą gerovę. 
"Užmirštant", kad šalies biudžeto 3/4  suneša verslo sumokėti mokesčiai.

Pagarbiai
Arvydas Vaitkus

1
1. Žmonių su negalia integracija atviroje darbo rinkooje. Lydimoji pagalba įsidarbinus, parama darbo vietos ir darbo aplinkos pritaikymui, darbo asistento pagalba. Bedarbių įtrauktis į darbo rinką. Reikalinga vertybių kaita - pagarbos darbui, tolerancijos formavimas, taip pat verslo kultūros ugdymas.

2. Didinti būsto prieinamumą socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms.

3. Plėtoti paslaugų sistemą, įtraukiant nevyriausybinį sektorių, organizuojantį savo veiklą įnovatyvumo ir savanorystės pagrindu, siekiant efektyviai spręsti socialinius iššūkius.

 

ŽENKLIAI didinčiau socialinių darbuotojų skaičių, kurie rūpinasi:
vienišais senjorais,
sergančiais senjorais,
vaikais, kurie serga nepagydomomis ligomis;
ir kitais, kurie negali savimi pasirūpinti ir kuriuos reikia lankyti, aptarnauti,
padėti tėvams, kurie turi neįgalius vaikus.

Savivaldybėje socialinės priemonės turėtų būti pradėtos taikyti kompleksiškai, laiku nustatant, skiriant, analizuojant ir vertinant, ar paslaugų ir paramos asmeniui pakanka. Mūsų planuose – įsteigti „vieną langelį“ vienoje iš savo socialinių įstaigų, kur žmogus atėjęs galės gauti visas reikalingas paslaugas. Taip pat būtina paprastinti socialinės paramos teikimo procesą, informacija apie paslaugas turi būti greitai ir patogiai randama ir prieinama. Taip pat turime turėti konkrečias ir efektyvias priemonės integracijai į darbo rinką. Žinoma, savivalda gali labai nedaug, daugeliu atveju tai valstybinės politikos klausimai: pensijų dydžiai, minimalus atlyginimas, NPD ir t.t.

Sveiki. Ačiū už klausimą. 
Pirma. Užimtumo didinimo programos pagrindinis finansavimas ateina iš centrinės valdžios (2023 metams 107 tūkst. eurų), peržiūrėjus programos pasiektus ankstesnių metų rezultatus, svarstyti apie programos finansavimo didinimą, prisidedant ir savivaldybei. 
Antra. Smulkiojo verslo atsiradimo (plėtros) skatinimas. Savivaldybė turi programą, kurioje yra skatinami vietos verslai, naujai įsikuriančios įmonės, dengiamos jų išlaidos ir kt. Didinti programą bei informuoti gyventojus apie programos buvimą bei jos teikiamas galimybes. 
Trečia. Socialinių paslaugų plėtra (savivaldybės įstaigų ir bendruomenių inicijuotų socialinių projektų vystymas).

Didinti bedarbių, ypač ilgalaikiųbedarbių įtraukimą į darbo rinką.
Žmonių su negalia įtraukimas į darbo rinką- lydimoji pagalba, pagalba darbo vietos įrengimui.
Padėti verslui kurtis ir kurti naujas darbo vietas 

Aktyvesnis bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis didinant ir plečiant socialinių projektų dalinį finansavimą.
Senyvo amžiaus globos paslaugų plėtra (senelių namų statyba Melnragėje)
Socialinio būsto plėtra 

Kompensacijos mechanizmas. Savivaldybė, be valstybės biudžeto skiriamų asignavimų šioms kompensacijoms, gali pati prisidėti padidinat kompensavimo dydį. Taip pat savivaldybė, kaip šilumos ūkio valdytoja (bent Klaipėdoje) gali sudaryti lankstų atsiskaitymo grafiką.

Klausimas susietas ne su savivaldybe ir jos galiom. Tai daro Vyriausybė, esant reikalii Seima keičia. 

Šilumos kainas nustato tarybas su VERT,
kompensavimo ribas Vyriausybė su ministerija. 

Jei savivaldybė pvz. taikytų daugiau soc garantijų ir pan., tai kita veikla, socialinė grupė nukentės. 

pvz. jeigu savivaldybė nori didinti kompensacijas, tai gali visus pinigus nuimti nuo neformalaus švietimo. Kaip ir kompensaciją gaus viena grupė, o kitai grupei negormalų švietimą. 

Jei valdžioje Vyriausybėje proto nėra tai nepadės, kol naujų rinkimų nebus. Prieš taikydamas draudimas, sankcijas, ribojimus ir pan, pagalvok ar tavo Tauta tai atlaikys. 

Pirmas reikalas, ko reikia imtis tai gyvenamųjų namų renovacija, tai sprendžia klausimą ilgalaikėje perspektyvoje, mažės šildymo kaštai. Energetikos kainos ir energetikų viršpelniai tai jau centrinės valdžios kompetencija. Tačiau savivaldybėje pagrindinis dalykas, kad kuo greičiau būtų išnagrinėti gyventojų prašymai kompensacijoms, kad jos laiku būtų išmokėtos, todėl tam reikia skirti papildomus resursus. Mūsų rajone problema yra su Vėžaičių gyvenvietės šildymu, čia savivaldybė jau daug metų iš eilės skiria kompensacijas gyventojų šildymo kaštams padengti. Vėžaičiuose reikalinga spręsti renovacijos ir šildymo būdo ar kuro rūšies pakeitimą, todėl darbo čia daug. Dar viena iš sričių - daugiabučių namų renovacijos skatinimas, mūsų savivaldybė tai yra palikusi beveik savieigai. 1000 eurų administratoriui, kuris įtikins gyventojus pradėti renovaciją neveikia. Reikalingos radikalesnės priemonės, pavyzdžiui savivaldybės prisidėjimas prie renovacijos, galima skirti dalinį finansavimą procentaliai nuo renovacijos sąmatos. Galima įsipareigoti spręsti renovuotų namų kiemų sutvarkymą, stovėjimo aikštelių įrengima savivaldybės sąskaita. kylanti gyventojų gerovė visada naudingas veiksnys savivaldybėje.

Pirmiausia reikėtų ieškoti būdų kaip atpiginti šilumos energiją (centralizuotas šildymas). Šilumos gamybai reikėtų pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius. Taip pat svarbus energetinis būsto efektyvumas. Skatinčiau gyventojus priimti sprendimus dėl pastatų modernizacijos ir ieškočiau resursų savivaldybės biudžete energijos vartojimą mažinančioms priemonėms daugiabučiuose namuose, savivaldybės viešuosiuose pastatuose įdiegti. Trečioji priemonė - piniginė socialinė pagalba, kompensacijos už šilumos energiją ir už kurą.

Sveiki,
šildymo kainos - visų pirma yra valstybės problema, sukurta nuo tada, kai ponai politikai nusprendė, jog monopolistinės
valstybinės įmonės turi tapti akcinėmis bendrovėmis. Tai reiškia, kad jos turi siekti maksimalaus pelno. 
Klaipėdos m. potencialas - visų pirma geoterminiai vandenys, kurių pagalba galima ženkliai sumažinti šildymo kainas.
Tam savivaldybė prieš pusantrų metų perėmė AB Geoterma turtą. Šio potencialo panaudojimas yra viena iš didelių galimybių sumažinti šilumos kainą.
Klaipėda neišnaudoja dar vienos galimybės - vėjo energetikos ir dalinai saulės energijos.
Belgijos pavyzdys - Belgijos savivaldybių asociacija perka dujas kartu iš dujų terminalo. Tai leidžia ženkliai pagerinti dujų įsigyjimo kainą ir sąlygas.

Pagarbiai
Arvydas Vaitkus

Kalbėdami apie energetinį skurdą, turime kalbėti apie tris dalykus – šilumos kainą, energetinį efektyvumą ir gyventojų pajamų dydį.

Valstybė jau ėmėsi veiksmų mažinti šilumos kainą vartotojams – centralizuotam šildymui taikomas 0 proc. PVM, taip pat praplėstas gyventojų, galinčių gauti šildymo kompensaciją, ratas. Neramina tai, kad Klaipėdos rajono savivaldybėje šia kompensacija 2022 metais pasinaudojo vos 955 gyventojų, kai tuo tarpu Klaipėdos mieste ją gauna 5,4 tūkst,, Kretingoje 1,7 tūkst., Plungėje – 3,1 tūkst., Šilutėje 2,8 tūkst. ir pan. Šie skaičiai rodo ne gerą mūsų rajono gyventojų pragyvenimo lygį, o stringantį šildymo kompensacijų skyrimą, taip pat informacijos apie galimas gauti kompensacijas trūkumą. Todėl būtina efektyvinti tiek pačią kompensacijų skyrimo tvarką, tiek informacijos sklaidą gyventojų tarpe.

Taip pat puikiai suprantu, kad skiriamos kompensacijos neišsprendžia esamų problemų. Mūsų rajone Gargždams šilumos energiją tiekia AB Klaipėdos energija, kuri yra viena didžiausių šilumos tiekėjų Lietuvoje. Tačiau Vėžaičius ir kitas kelias įstaigas aptarnauja Klaipėdos rajono savivaldybės valdoma įmonė UAB Klaipėdos rajono energija, kurios metinė realizacija 2021-aisiais siekė vos 1,6298 tūkst MWh. Klaipėdos rajono energija gauna per mažai pajamų tam, kad galėtų galvoti apie didesnio masto investicijas į šilumos ūkį. Todėl tapęs meru pirmiausia inicijuočiau šios įmonės veiklos efektyvumo vertinimą, neatmetant ir reorganizavimo galimybės.

Taip pat manau, kad per mažai rajone kalbama apie pastatų energetinio efektyvumo didinimą. Šiuo metu yra kaip tik suteikiama didelė valstybės parama mažajai renovacijai atlikti ir gyventojams savivaldybė privalo aiškiai suteikti visą informaciją apie šilumos energijos sutaupymą, kurį jie gautų priėmę sprendimą renovuoti savo namus. Maža dalis gyventojų žino, kad vien atnaujinus šilumos punktą yra įmanoma sutaupyti iki 15 proc. šilumos energijos.

Galiausiai, energetinį skurdą mažintų ir gyventojų pajamų didinimas. Šiam tikslui pasiekti Klaipėdos rajone turi būti sukurta daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Todėl tapęs meru skirsiu ženkliai didesnį dėmesį bendradarbiavimui su vietos verslu. Savo programoje taip pat esu numatęs Spiečiaus įkūrimą, kuris leis lengviau pradėti mūsų rajono gyventojams naujus verslus, o tiems, kurie jau yra jį pradėję, suteiks galimybę jį plėsti ir gilinti savo turimas žinias.

Atgaivinti Geotermą. Jos šiluma pigiausia. O tada ir visi kiti šilumos tiekėjai Klaipėdos mieste turės atpiginti iki Geotermos kainų - toks įstatatymas. Beje, ją todėl ir numarino jungtinės socdemų, liberalų, konservatorių ir Grubliausko komandos pajėgos tiek Seime, tiek savivaldybės taryboje.

Energetinių resursų kainų šuolis praeitais metais tikrai stipriai paveikė ne tik gyventojus, verslus, bet ir viešąjį sektorių. Gyventojai, kurie susiduria su sunkumais, visada gali kreiptis į savivaldybę ir gauti ne tik kompensacijas už šildymą, bet ir kitokią socialinę paramą, pavyzdžiui, vienkartines išmokas ar lėšų malkų įsigijimui. Mes kaip savivaldybė į šią problemą žiūrime kompleksiškai: prisidedame prie daugiabučių renovacijos, investuojame į atsinaujinančius energijos šaltinius savo įstaigose. Visose šiose srityse savivaldybė kelia klausimus, analizuoja, rengia sprendimus ir pagal galimybes investuoja.

Mūsų programoje numatyta investuoti į atsinaujinančius energetinius šaltinius : saulės jėgainės ant savivaldybės švietimo įstaigų ( 36 mokyklos, 41 darželis), atsinaujinančių išteklių energijos bendrijų kūrimas. Tokių projektų finansavimui numatyta ženkli valstyės parama. Plėsime biokuro pajėgums AB "Klaipėdos energijoje", kas leis mažinti šilumos kainas Klaipėdoje. Tikslas- pigiausių komunalinių paslaugų didmiestis.

Sveiki. Pirmiausia gyventojus reikia informuoti (viešinti) apie jau esamas priemones (šildymo kompensavimą, tam tikrų rūšių šildymo priemonių įsigijimo kompensavimą ir pan.).
Antra savivaldybė privalo (nes valstybės prisidėjimas prie daugiabučių namų renovacijos mažėja) prisidėti prie daugiabučių namų renovacijos finansavimo. Pavyzdžiui prisidėti 10 proc. lėšų prie renovacijos išlaidų. Reikia siekti, jog nešildytumėm oro. 
Trečia. Klaipėdos rajonui centralizuotą šildymą (išskyrus Vėžaičių miestelį) tiekia Klaipėdos energija. Būtinas dialogas su įmone, kokius veiksmus ji numačiusi šildymo kaštams mažinti. Kaip vieni iš veiksmų gali būti vėjo, saulės energijos panaudojimas, didesnį biokuro naudojimas. 
Ketvirta. Skatinti gyventojus investuoti (savivaldybei prisidedant) prie atsinaujinančių išteklių priemonių naudojimo. Valstybė, Europos sąjungos fondų pagalba, yra pateikusi ne vieną kvietimą keisti katilus, įsigyti saulės, vėjo parkų dalis, apšiltini namus, tam, kad būtų mažinamas iškastinio kuro naudojimas (kas yra brangu ir tai rodo pastarieji keli šildymo sezonai). 

Veiksmai - spartinti pastatų renovaciją, diegti tvarią energetiką, energetinė pažanga- šilumos punktų efektyvinimas.

Skurdas yra visos visuomenės problema, tačiau skurdo priežastys yra įvairios. Todėl ir sprendimai šiai problemai spręsti negali būti vienodi. Žiūrint labai nuo toli ir plačiąja prasme - skurdas yra mažos savivertės pasekmė (tai psichologinis dėmuo), tai suponuotų, kad skurdo užuomazgos prasideda nuo auklėjimo, ugdymo, švietimo sistemos. Tad žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos reikėtų atkreipti dėmesį į tai.
Kalbant konkrečiau, manyčiau skurdo problemas geriausiai pastebi aplinkiniai, todėl reikėtų stiprinti bendruomeniškumą ir labiau šioje vietoje įgalinti bendruomenes ir didesnį vaidmenį skirti seniūnijoms. Pilnavertė ir gyvybinga bendruomenė galėtų žymiai prisidėti prie skurdo identifikavimo ir "pirmosios pagalbos" suteikimo, skurdo įsisukimo prevencijai vykdyti. 
Kitas dalykas manyčiau turėtų būti daug didesnė materialinė parama daugiavaikėms šeimoms ir pensininkams (Vilniaus rajono savivaldybė dabar tam skiria nemažai lėšų, tačiau jos skiriamos netikslingai, kompensuojant šildymą visiems ir nesigilinant į gaunamas pajamas).

1. Stengčiausi, kad socialinė parama būtų teikiama "taikliau". Ne paslaptis, kad kartais į ją pretenduoja ir gauna asmenys, dirbantys "šešėlyje" ir labai neblogai gyvenantys. Atskiras klausimas - socialinio būsto prieinamumo didinimas: tam galima ne tik pirkti naują (renovuoti turimą nenaudojamą) savivaldybės gyvenamąjį fondą, bet ir padėti apmokėti būsto nuomą iš rinkos.
2. Pritraukčiau daugiau viešųjų įstaigų ir pilietinių organizacijų socialinei paramai organizuoti ir vykdyti. Egzistuoja didelė grupė žmonių, kurie šią veiklą vykdo, arba pasiruošę vykdyti, ir bendri sprendimai galėtų būti būdas socialinę paramą didinti ir labiau paskleisti.
3. Be abejo, reikia didinti sumas, skiriamas socialinei paramai, ir tai nebūtinai valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšos. Manau, galima sujungti savivaldos ir verslo, ypač dirbančio maisto gamybos ar prekybos srityje tam, kad paramos apimtys didėtų. Manau, kad "Maisto banko" ar panašūs modeliai dar ne iki galo išnaudoti.

1.  Socialinių paslaugų plėtra. Siekiant išsiaiškinti įvairių pažeidžiamų gyventojų poreikius ir juos atliepti, būtina bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ir jas įgalinti. Svarbu nusimatyti nuoseklų biudžeto didinimą socialinėms paslaugoms, kuris ne tik vytųsi infliaciją, bet siekiant patenkinti paslaugų poreikį - ir nuosekliai augtų. Siekti kuo daugiau socialinių paslaugų perduoti teikti tą kokybiškai daryti galinčioms nevyriausybinėms organizacijoms, užtikrinant reikiamą finansavimą iš savivaldybės biudžeto. 
2.  Socialinio būsto prieinamumo ir kokybės didinimas. Skatinant socialinė atskirtį patiriančių gyventojų integraciją, ir toliau taikyti Vilniaus mieste sėkmingai pasiteisinusią būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos mechanizmą. Nuosekliai didinti kompensacijos dydį, atsižvelgiant į vidutinę rinkos nuomos kainą. Taip pat vykdyti aktyvią socialinių būstų priežiūrą savivaldybėje, kad būtų išvengta asmenų apgyvendinimo itin netinkamose sąlygose atvejų.
3. Maisto švaistymas. Bendradarbiaujant su "Maisto banko”, miestas turi tapti partneriu ir prisidėti organizuojant maisto surinkimą iš tiekėjų ir perdavimą skurstantiems. Skatinti maisto perdirbimo virtuvėlių, "parduotuvėlių" ir valgyklų steigimą Vilniaus mieste.

I. Seniūnijose bus įsteigti turgeliai, pagyvenusio amžiaus žmonėms ir smulkiems amatininkams,
II. Bus atnaujintos sekmadieninės mugės,
III. Kursime papildomas darbo vietas (pvz. kiemsargiai.)
IV. Optimalizuosime energijos ie paslaugų kainas.

Didinsime socialinių, gatvės darbuotojų darbo užmokestį, taip pritrauksime daugiau motyvuotų darbuotojų, todėl ir socialinės paslaugos bus prieinamesnės, ypatingai žmonėms, kurie stokoja socialinių įgūdžių, serga priklausomybių ligomis ir kt. Stiprinsime pagalbą teikiančių specialistų (psichologų, socialinių darbuotojų, pedagogų) dirbančių su socialiai pažeidžiamais asmenimis, kompetencijas bei psichologinę savijautą. Skatinsime gyventojų užimtumą, glaudžiau bendradarbiausime su Užimtumo tarnyba. Na, ir skatindami bendruomeniškumą, turėsime ir geresnį informavimą, ir taiklesnį paramos skirstymą, ir efektyvesnius pranešimus apie piktnaudžiavimą, ir glaudesnį bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą. 

Laba diena,
Dėkoju Jums už pateiktą man klausimą.
1.       Spręsti vaikų skurdą. Tam kad perkirstume karta iš kartos šeimose perduodamą skurdo (gyvenimo iš pašalpų) kultūrą, turime viską padaryti, kad vaikai, augantys šiose šeimose turėtų lygiavertes sąlygas, kaip ir kiti vaikai:

a.       kiek galima anksčiau pradėtų gauti jų sąlygas apvienodinančias ikimokyklinio ugdymo paslaugas - lankyti darželius. Savivaldybė gali kompensuoti šeimai tenkančius finansinius kaštus (maitinimas, ugdymo kaštai), sutvarkyti susisiekimą (vaikų pasiėmimas iš namų) ir pan.

b.       užtikrinti visą įmanomą pagalbą mokantis mokyklose: prailgintos grupės, vaikų dienos centrų plėtra ir pan.

2.       Spręsti ilgalaikį nedarbą. Tam, kad sumažintume ilgalaikį nedarbą, reikalinga:

a.       tikslingai (pagal nedirbančiųjų lokacijas) sutvarkyti susisiekimą (pagal naujausius duomenis - 26% nedirba dėl to, kad nėra galimybių nuvykti į darbo vietą).

b.       identifikuoti šeimas, kurios prižiūri/slaugo senstančius ar neįgaliuosius ir padėti jiems suteikiant socialines bei slaugos paslaugas, taip atlaisvinant nedirbančius darbo rinkai (11%)

c.       iš esmės sustiprinti socialinį darbą, bendradarbiavimą su Užimtumo tarnyba ir verslu bei peržiūrėti, kaip sukurti motyvuojančią socialinių išmokų sistemą (savivaldybė pagal įstatymą turi teisę skirti tikslines išmokas) tam, kad atstatytų didžiosios dalies ilgalaikių bedarbių motyvaciją ir įgūdžius grįžti į darbo rinką. (56% pagrindinė priežastis)

Kad šios priemonės veiktų meras ir savivaldybės vadovybė patys turi rimtai įsitraukti į šį procesą, ką Joniškio ir Lazdijų savivaldybių patirtys parodė.

3.       Spręsti socialinę atskirtį ir vienišumą. Tam reikia prisitraukti nevyriausybines organizacijas bei įgalinti, kad jos, parapijos ir vietos bendruomenės imtųsi socialinės veiklos, grįstos savanoryste. Tik vertybėmis ir savanoryste grįstų organizacijų veikla gali užpildyti tas atskirties vietas, prie kurių neprieina savivaldybės teikiamos paslaugos. Siekiant sustiprinti NVO, bendruomenes ir parapijas, reikia skirti bent 5 kartus didesnį finansavimą ir pasitikėti jomis, kad būtų teikiamos paslaugos. Jos pajėgios spręsti įvairiapuses problemas, taip pat ir tokias kaip senjorų atskirties ar neįgaliųjų įtraukties klausimus.

Bendrai paėmus, savivaldybė, kaip ir visa LT socialinėms paslaugoms skiria itin mažai (iki 5 kartų mažiau), dėl to savivaldybės biudžete šioms paslaugoms turi būti numatyta kur kas didesnė suma. Liešas galima surasti teisingai, skaidriai bei sąžinigai atlikus viešuosius pirkimus.
2010-2015 metais man dirbant ir vadovaujant Viešųjų pirkimų tarnybai , tarnyba surasdavo kiekvienais metais neteisėtų pirkimų virš 1 milijardo eurų. Todėl skaidrus pinigų panaudojimas dengtų daug savivaldybės vykdomų funkcijų.

Pagarbiai

Dr. Žydrūnas Plytnikas

Svarbu pabrėžti, kad didžiąją dalį socialinės politikos formuoja ir vykdo Vyriausybė, o savivaldybės vykdo teisės aktuose numatytas funkcijas, t.y. moka gyventojams priklausančias išmokas, kuria ir vykdo užimtumo programas.

Visgi, mano įsitikinimu, savivaldybė gali kovoti prieš skurdą 2 pagrindinėmis kryptimis: per socialines paslaugas ir per darbo vietų sukūrimą savivaldybėje.

Didinsime socialinių darbuotojų skaičių ir savivaldybės biudžeto lėšomis mažiausiai 10 proc. didinsime jų atlyginimus. Kadangi Vilniaus rajono plotas labai didelis, sieksime užtikrinti patogias darbo sąlygas mūsų socialiniams darbuotojams. Plėsime ir socialinės infrastruktūros tinklą: Plėtosime dienos centrus ir dienos socialinę globą negalią turinčio asmens namuose; plėtosime laikinojo atokvėpio paslaugas negalią turinčius vaikus auginantiems tėvams, rūpinsimės kitokia pagalba jiems; skatinsime privačius socialinių paslaugų teikėjus steigtis ir veikti Vilniaus rajone: skirsime veiklai reikalingas patalpas, prisidėsime prie komunalinių išlaidų apmokėjimo; reikalausime, kad savivaldybės institucijoms ir įmonėms vykdant viešuosius pirkimus, rangovams būtų keliami reikalavimai į vykdomus projektus įtraukti ilgalaikius bedarbius, darbinės patirties stokojantį jaunimą, neįgaliuosius ir kitus socialiai remtinus asmenis; sieksime, kad socialinių paslaugų katalogai atitiktų realius gyventojų poreikius, kad juose įrašytos paslaugos nebūtų ten įrašytos dėl varnelės, bet būtų realiai prieinamos.
Svarbu pabrėžti ir energetinio skurdo grėsmę. Vilniaus rajono gyventojai už centrinį šildymą moka brangiausiai Lietuvoje. Papildoma parama, šalia valstybės skiriamos, galima  labiausiai stokojantiems gyventojams, tačiau mūsų prioritetas - sutvarkyti per dešimtmečius apleistą savivaldybės komunalinį ūkį.

Mažinti skurdą Vilniaus rajone padės investicijos ir naujos darbo vietos – mero kompetencijų ribose užtikrinsiu kokybiškas viešas paslaugas ir tinkamą infrastruktūrą, kad daugiau galimybių turintys gyventojai neemigruotų, o kurtų verslus ir įdarbintų žmones Vilniaus rajone. Turime tikslą įsteigti Laisvąją ekonominę zoną, kuri, išnaudojant mūsų geografinę vietą prie sostinės, padės pritraukti investicijas į mūsų savivaldybę.

Pirmiausiai, reikia pritraukti pakankamai investicijų, kad būtų steigiamos kokybiškos darbo vietos ir mokamas deramas darbo užmokestis darbuotojams. Antra, užtikrinsime, kad būtų šalinami barjerai įgyti reikiamas darbo rinkai kompetencijas, kad būtų užtikrintos galimybės žmogui dirbti. Trečia, viešųjų paslaugų, kurių žmogui reikia, prieinamumas, novatoriškumas ir savalaikiškumas.

1. Plėsime socialinių paslaugų spektrą ir mastą (tuo pačiu ir jų finansavimą), siekdami kad šios paslaugos kuo labiau atitiktų individualius gyventojų ir jų šeimų poreikius. 

Šalia Jūsų įvardintų socialinių paslaugų bei išmokų, manytumėmė, kad būtų tikslinga bendradarbiauti su verslu ir padėti, paskatinti įdarbinti iš skurdo išbristi negalinčius asmenis. Tikėtina, kad suvokimas, jog žmogus gali užsidirbti pinigų, turėti atsakomybių, privers/paskatins jį susiimti.
Antra, yra surinkta išsami statistika, žinomi skurde gyvenantys asmenys - glaudžių santykių užmezgimas, ėjimas kartu ir nuoseklus suvokimo apie kitokį gyvenimą diegimas vėl gi turėtų būti atspirties taškas išbristi iš skurdo.
Trečia, ko gero skirtingų formų ir pavadinimų pašalpos neturėtų būti siekiamybė skurdui mažinti. Turėtumėme galvoti apie skurde gyvenančių žmonių įtrauktį į visuomeninį gyvenimą.

Visų pirma patys vilniečiai yra tikrieji miesto akcininkai. Užtikrinkime, kad miestas veiktų pelningai savo akcininkams: kiekvieną savivaldybės veiksmą ir sprendimą vertinkime naudos ir sąnaudų analizės kriterijais. Kiekvienu veiksmu kurkime vertę vilniečiams. Įrenkime miesto energetines bendruomenes, kurios galėtų savo energetinę gerovę valdyti patys. Tvarumo kryptis yra labai daug žadanti, bet visų pirma išlipkime iš mazuto deginimo ir neefektyvių revovacijų organizavimo. Jau dabar miestas turi galimybę nuodoti technologijas energijos švaistymui užkirsti: stogus stebėti dronų pagalba, o ne raštų skundais dėl varvnčio stogo, naudoti saulę ir vėją, inovacinius pastatų sprendimus siekiant sumažinti energetinius praradimus, miestas turi galimybes naudoti medžio drožles, o ne atgyvenusias technologijas. Visas kompleksas priemonių leistų ne tik išeiti iš perteklinių išlaidų, bet kartu Vilniečiui minimaliomis sąnaudomis naudotis Vilniaus energetiniu resursu. Vilniuje turi būti lengviau rūpintis savo namais.

I. Patys gaminsime elektros energiją.
II. Nereikalausime įrangos atsiperkamumo, nes tai miestiečių pinigai ir turime žiūrėti kaip į investiciją gerbūviui.
III. Tarsimės su Vilniaus rajonu dėl bendro naudojimo tuo padidindami vartotojų kiekį, kas sumažins kainą.

Visų pirmą reikia pažymėti, kad šildymo kainos Vilniaus rajone yra vienos didžiausių Lietuvoje ir tai yra pasekmė dabartinės valdančiosios daugumos laikų nepadarytų tinkamų politinių sprendimų, prisirišimo prie dujų, kai visa Lietuva "nuėjo" ant biokuro.
Čia taip pat norisi, kad gyventojai suprastų, kad šildymo ūkis tai tokia sritis, kur šaindien padaryti sprendimai, kitą dieną vaisių neduos (kaip sakoma, malkas kitai žiemai reikia ruošti dabar), todėl reikia kantrybės. 
Taigi, visų pirmą reiktų modernizuoti visą Vilniaus rajono šildymo ūkį ir modernizuoti taip, kad būtume kiek įmano labaiu nepriklausomi ir šildytumėmes iš atsinaujinančios energijos šaltinių.
Antra - renovacija, reikia intensyviau skatinti ir šviesti gyventojus dėl renovacijos galimybių (gal net dalį išlaidų kompensuojant iš savivaldybės lėšų).

Gyvenamojo būsto renovacija ir pačios šilumos piginimas yra du esminiai pagalbos būdai, be jau egzistuojančios socialinės paramos būsto šildymo kaštams padengti.
Renovaciją galima pradėti nuo pasenusių šilumos punktų pakeitimo. Jų Vilniuje vis dar turim daugiau nei 500. Tai būtų santykinai nebrangus, tačiau greitas ir efektyvus veiksmas.
Pačią renovaciją reikėtų spartinti aktyviais savivaldybės veiksmais, kuriais butų savininkai būtų skatinami pritarti renovacijai. Kad nebūtų per brangu - savivaldybė galėtų finansuoti tipinių renovacijos mūsų tipiniams daugiabučiams projektų padarymą už savo lėšas, su parinktu optimaliu statybinių medžiagų sąrašu ir suderėtomis palankiomis kainomis iš didmeninių tiekėjų. Savivaldybė turėtų didinti paramos renovacijai dalį per specialų renovacijos fondą. Renovacija žmonėms turi kainuoti pigiau, procesai vykti greičiau.
Šilumą atpiginti reikia vietoj iškastinio kuro naudojant biokurą. Kol kas Vilniuje tik 50% šilumos gaminama iš biokuro. Šiais metais turi pradėti veikti Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro blokas, kuris užtikrins, kad jau 90% šilumos bus gaminama iš biokuro. Likusią 10% dalį ateityje padengsime akumuliuota atliekine pramonės įmonių, pigios elektros energijos (vasarą) ir pan. būdais pagaminta šiluma.

Vilniuje centralizuoto šildymo kainos yra mažiausios tarp didžiųjų Lietuvos miestų. Išaugus energetinių išteklių kainoms, nacionaliniu lygmeniu buvo pasiūlytos kompleksinės problemos sprendimo priemonės (t. y. PVM lengvata centriniam šildymui, šildymo kompensacijos mažas pajamas gaunantiems gyventojams, elektros ir dujų kainos kompensacijos). Kalbant apie Vilniaus šilumos ūkio struktūrą, būtina diversifikuoti šilumos tiekimo šaltinius (t. y. užbaigti kogeneracinės jėgainės statybas), sudaryti gyventojams paskatas atlikti žemos energetinės klasės gyvenamųjų pastatų renovaciją (t. y. perimti biurokratinę projektų derinimo naštą, parengti standartizuotus renovacijos projektų modelius, tiekti miesto paskatas dėl renovuotų daugiabučių aplinkos sutvarkymo ir t. t.) bei plėsti atsinaujinančių elektros generavimo šaltiniu plėtrą mieste (pvz., saulės modulių diegimas ant pastatų stogų su atitinkama valstybės/savivaldybės paskata).

Mes, Vilniaus m. tarybos Darbo partijos frakcija, ne tik imsimės, mes ir ėmėmės veiksmų: 1) pritarėme sprendimui laikinai miesto šildymui naudoti mazutą, kad šildymo kainos "nedraskytų" vilniečių piniginių; 2) papildomai miesto biudžete buvo patvirtinti 3 mln. Eur šildymo kompensacijoms, kad visi, kurie yra reikalinga, galėtų pasinaudoti kompensacijomis. Tačiau tos priemonės tik trumpalaikės ir mes suprantame, kad jos skirto tik "gaisro gesinimui". Ilgalaikėje perspektyvoje mūsų programoje numatyta: atsinaujinančių išteklių naudojimas miesto šildymui ir kitai energijai gaminti bei naudoti; didesnės iniciatyvos ėmimasis dirbant su AB Ignitis dėl kogeneracinės jėgainės atidarymo Vilniaus mieste; renovacijos procesų skatinimas ir pagalba gyventojams. Daugiau galite susipažinti mūsų puslapyje: www.vilnius.darbopartija.lt. 

Patys gaminsime elektros energiją ; vienas būdas : ant administracinių pastatų ir kitur (pvz.:ant žemės,užpelkėjusiose vietovėse įrengdami saulės baterijas ar kitais būdais (nevardinsiu ) , bei tarsimės su Vilniaus miestu dėl bendro naudojimo, tuo padidindami vartotojų kiekį, kas sumažins kainą iki minimalios ( Lietuvos Regionų Partijos kandidato į Vilniaus miesto merus  generolo Valdo Tutkaus programoje numatyta  " ...Sukursime naują miesto aprūpinimo pigia energija sistemą .Tam konsoliduosime Europos Sąjungos, valstybės ir savivaldybės ir verslo lėšas bei skatinsime daugiabučių pilną ir dalinę renovaciją..." , analogiškas punktas yra ir mano, Jūratės Rusteikės - Lietuvos Regionų Partijos kandidatės į Vilniaus rajono merus bei komandos programoje  .

Dar vienas būdas  : papildomų darbo vietų Vilniaus rajono savivaldybės įkurtose įmonėse sukūrimas (kokiose ir kokių darbo vietų - paminėjau atsakydama į kitą,man užsuotą klausimą,taigi nesikartosiu - rasit kituose mano atsakymuose šiame tinklapyje), nes mūsų,Lietuvos Regionų Partijos kandidatų , yra vieninga nuomonė : 
Negalima pelnytis iš socialinių ir būtinų paslaugų gyventojams,tas paslaugas turi teikti savivaldybės įmonės, ne verslas - tuo pačiu sumažinsime komunalinių paslaugų išlaidas VISIEMS  gyventojams.

Norit dar būdų? Prašom :

Panaudosim ,bei pritaikysim Vilniaus rajone ir man labai patikusį  Šveicarijos savivaldos  modelį - kur oficialiai yra tik vienas benamis   -  mes ištyrinėjome jų savivaldos darbą ir taip pat manome,kad juos reikia integruoti į visuomenę, kaip sakoma : iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam, pagal poreikius .

Sieksime , kad posakis - Vilniaus rajono gyventojai gyvena kaip belgai, būtų  Vilniaus rajono gyventojų gyvenimo kokybės atspindys ir kasdienybė , kad Vilniaus rajone būtų aukštas gyvenimo lygis -  kaip minimum vidurinės  ir aukštesnės klasės .

Pavyzdžiui ; dėl klimato atšilimo ar kitų priežasčių miškuose įsiveisė toks parazitas kuris graužia medžio liemenį ; medis nudžiūsta  ,o aplink susiformuoja kenkėjų masinio dauginimosi židiniai, kad miškų nepultų kenkėjai - būtina iš miško nuolat šalinti žalias eglių/pušų  vėjavartas, vėjalaužas, snieglaužas ,kad jos netaptų kenkėjų pasidauginimo šaltiniuar židiniu ir neužkrėstų aplinkinių medžių .Kai medžius užpuola medžių liemenų parazitai -būtina tuos medžius iškirsti ir išvežti, kol parazitai vystosi po žieve ir yra lervos stadijoje,negalima leisti ,kad apniktuose miškuose spėtų išsivystyti nauja šių kenkėjų karta ir pasklistų miškuose. Būtina pašalinti džiūstančius medžius ir sudeginti - o tai malkos Vilniaus rajono gyventojams.

iš to seka toks vienas iš mūsų veiksmų planų : pvz.:
1.atvežė savivaldybė pirmą kartą gyventojui malkų - pasižymėjom kam.
2.reik antrą kartą soc.remtinam gyventojui malkų : jis jau turi pats važiuoti į mišką ir atsivežti malkų (medžiai užpulti kenkėjų) sau ir kaimynui - pvz. pensininkei močiutei- stebėsim atgalinį ryšį
mintis yra tokis : jei žmogus gauna malkų pvz .: 3-4 kartus iš eilės - padaryti taip, kad jis atidirbtų savivaldybės labui(važiuotų į miška,šluotų gatves,sodintų gėles ir pan.) esmė yra tokia -jei jis gauna savivaldybės paramą tai , savo kompetencijos ribose, prisideda prie savivaldybės projektų ,padeda kitiems (pvz.: senukams).
3. Tikrai žinau ,kad šiais ir kitais mano, Lietuvos Regionų Partijos kandidatės į Vilniaus rajono merus Jūratės Rusteikės, paminėtais  būdais padarysim ,kad Vilniaus rajono savivaldybės gerovės indeksas pakiltų iš gėdingos 8 vietos  prizinę !!!

Mano , kaip Lietuvos Regionų Partijos kandidatės Jūratės Rusteikės ir komandos pozicija yra tokia : mes duodame gelbėjimosi ratą skęstančiam, o jau išplaukti jis turi pats ir tai ,mano manymu, bus teisinga visų kitų  80%  Vilniaus rajono gyventojų atžvilgiu.

                                                                                                                                                     Jūratė Rusteikė -  Lietuvos Regionų Partijos kandidatė į Vilniaus rajono savivaldybės merus
                                                                                                                                                    Partijos numeris - 10

Laba diena,
Dėkoju Jums už pateiktą klausimą.

Būsto šildymo kompensacijos yra (visoms šildymo priemonėms). Sudarytos visos galimybės jas gauti žmonėms iki vidutinių pajamų. Deja, daugelis žmonių, gyvenančių savivaldybėje to nežino arba nedrįsta naudotis. Savivaldybė privalo visus pasiekti su informacija ir pagalba žmonėms pasinaudoti kompensacijomis.

O valstybė turi kompensuoti savivaldai visus dėl kainų kilimo ir išplėstos paramos gavėjų grupės atsirandančius kaštus. Savivaldybė privalo viską daryti, keisti teisės aktus, kad šie kaštai būtų dengiami iš valstybės biudžeto. Kai valstybės biudžetas nekompensuoja, savivaldybė linkusi nepersistengti siūlant įstatymu priklausančią paramą tiems, kas ją gali gauti.
Todėl Savivaldybė privalo būti efektyvi ir visapusiškai rūpintis savo rajono gyventojams, sudarydamas visas galimybes ir sąlygas gauti gyventojams kompensacijas.

Pagarbiai

Dr. Žydrūnas Plytnikas

 

Vilniaus rajone šis klausimas ypatingas skaudus. Mūsų komunalininkų centralizuotai teikiamo šildymo kainos vienos didžiausių Lietuvoje. Įmonės dirba nuostolingai, jų skolas savivaldybė dengia iš gyventojų kišenės. Privačių namų sąvininkams pagalba beveik neskiriama. Nekalbu apie valstybės nustatytą paramą, bet apie savivaldybės veiksmus. Vienas iš dviejų didžiausių mūsų tikslų yra pertvarkyti rajono komunalinį ūkį: depolitizuoti įmonių valdybas, nulipti nuo „dujų“ adatos ir modernizuoti mūsų katilines, rimtai dirbti dėl namų renovacijos, kur vėl esame vieni paskutinių Lietuvoje (APVA duomenimis Vilniaus rajone renovuota 2.1% daugiabučių). 

Kompensuosime šildymo išlaidas nepasiturintiems, o seniūnijos pasirūpins, kad labiausiai pagalbos reikalaujantiems asmenims kuras būtų atvežtas. Skirsime vienodą dėmesį tiek daugiabučių tiek individualių gyvenamųjų namų gyventojų problemoms šildymo sezono metu.

Sieksiu, kad mūsų įmonės gamintų ne tik šilumos, bet ir elektros energiją. Įsirengsime saulės parką elektros gamybai. Pirminėje stadijoje jis užtikrins išlaidų savivalybės įstaigose mažinimą (lėšas galima bus nukreipti kitoms reikmėms), o po to, plečiant, turime tikslą prisidėti prie paramos labiausiai pažeidžiamiems gyventojams.

Valstybė ir savivaldybės kompensuoja dalį šilumos išlaidų, jei gyventojams nepakanka pajamų. Tikiuosi, kad Vilniui perėjus prie biokuro, įdarbinus saulės energiją, vykdoma renovacija bei naujos pažangios technologijos, šią problemą bent Vilniuje išspręs. Aišku, svarbu ir gyventojo pastangos dirbti bei užsidirbti. 

Klausimą reikia spręsti kompleksiškai. 1. Ilgalaikiai sprendimai – pastatų renovacijos spartinimas, kai savivaldybė lyderiauja ir atstovauja, padeda gyventojams tiek su administracine našta, tiek su geresnėmis sąlygomis šį procesą įgyvendinant. 2. Greiti sprendimai – perskirstyti lėšas socialinei paramai, didinti išmokas socialiai labiau pažeidžiamoms grupėms ir tiems asmenims, kuriems tos pagalbos reikia. Visi sprendimai turi būti savalaikiai ir neuždelsti, kad žmonės išvengtų skolų ir gautų tinkamą pagalbą laiku. 

Tenka pripažinti, tačiau Vilniaus rajono savivaldybė dosniausiai padeda gyventojams ir kompensuoja daugiausiai išaugusio šildymo kainų. Ko gero tai greičiausias ir efektyviausias galimas sprendimas iki bus modernizuotas šildymo ūkis.

Įsiskolinimas įsiskolinimui nelygus. Kai kalbame apie įsisikolinimą nekilniojamam turtui įsigyti, tai čia turbūt tos temos nebeplėtosime, nes tai yra tapusi kaip ir norma šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje. 
Kitas klausimas  - greitieji kreditai. Įsiskolinimas greitųjų kreditų įmonėms - čia irgi manyčiau priežastys glūdi psichologijoje (laimės pilnatvės trūkumo kompensavimas per pirkimus) ir negebėjime adekvačiai vertinti padėtį. Šiuo atveju, tokiems žmonėms reikalinga specialistų pagalba, tiek įvertinant poreikių/pirkimų būtinybę, tiek ir skolų administravimo/likvidavimo praktinius būdus ir galimybes.

Švietimas ir finansinio raštingumo mokymai tiems asmenims,  patekusiems į "skolų spąstus", kurie nori iš jų išsivaduoti. Paskolinti dar, be jokių sąlygų, kad jie grimztų dar giliau, jokiu būdu negalima.
Po mokymų ir atitinkamos dokumentacijos ("skolininko įsipareigojimų") sutvarkymo galima paskola jiems (paskolų refinansavimas), padengiant dalį ar visą įsiskolinimą (priklausomai nuo sukauptos paskolų sumos), kad jie galėtų pradėti oficialiai dirbti ir sutartu grafiku išmokėti skolą jau naujam kreditoriui. Tai nebūtinai turi būti savivaldybė: į šį procesą galimą pritraukti finansines institucijas, kurios sutiks skolinti už mažesnes palūkanas, nei, tarkim - greitųjų paskolų bendrovės (kurios ir sudaro, kaip taisyklė, didžiąją tokių asmenų kreditorių dalį).

Įsidarbinimo ir profesinio persiorientavimo problemos skirtingose amžiaus grupėse pasireiškia skirtingais pjūviais. Vilniuje nedarbo lygis siekia apie 5 proc., tuo tarpu amžiaus grupėje iki 24 metų - jau daugiau nei 11 proc. Todėl būtina plėsti jaunų žmonių savanorystės ir praktikos galimybes (įskaitant ir bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis), siekiant įgauti darbo rinkai reikalingų įgūdžių ir kompetencijų. 2021 m. mano iniciatyva Seime buvo priimtos Užimtumo įstatymo pataisos, kuriomis remiantis žmonių, norinčių atlikti praktiką draudžiant juos valstybės lėšomis, amžius nebėra ribojamas.

Pirmiausia mums trūksta efektyvių užimtumo programų, kurios padėtų žmonėms susirasti darbus, o darbams - reikalingus specialistus. Stiprinsiu bendradarbiavimą su užimtumo tarnyba, kad vieniems kitus rasti būtų paprasčiau. Antra, reikia padėti žmonėms susitvarkyti su psichologiniais iššūkiais, dėl kurių ne retai ir įklimpstama į įvairias skolas ar kitur. Jau dabar Vilniaus miestas užtikrina psichikos sveikatos paslaugas, tačiau ne visiems jos prieinamos dėl menko informavimo. Didelį dėmesį skirčiau priežasčių šalinimui ir psichikos sveikatos stiprinimui bei informavimui apie paslaugas. Trečia, jau ir dabar savivaldybės taryba yra numačiusi, kad ypatingai sudėtingais atvejais, socialinių paslaugų centras gali skirti žmonėms vienkartinę pašalpą iki 1000 Eur. Tikrai ne visi žmonės apie tai žino, tačiau jei gyventojas tvarkysis su gyvenimo iššūkiais, kreipsis pagalbos, ieškos darbo ir kt., manau, kad tokie žmonėms būtina pasiūlyti ir savivaldybės finansinę paramą, kad rezultatai, paskatos ir motyvacija ateitų greičiau, o tas pats scenarijus nesikartotų. 

Tikrai nemanau, kad tai yra didžiausia isidarbinimo problema. jei žmogus kompetetingas savo srityje, aktyvus ir iniciatyvus, tai jo skolos, aišku jei jis nera tarkime lošėjas ir t.t., kaip taisyklė nesustabdys darbdavio nuo tokio žmogaus idarbinimo. Savivaldybė tikrai nedengs jo skolų, nes manau tam nepritars likę 86% gyventojų, tačiau mūsų pasiūlyta socialinė politika padės mumažinti išlaidas. Jei tai skolos savivaldybei, kurios susidarė dėl objektivių priežasčių, manau svarstytinas būtų atidėjimo ar išskaidymo klausimas. Bet kokiu atveju tai bus sprendžiama kiekvienu atveju individualiai.

Jei likusieji 86% gyventujų sutiktų,tai galima būtų padengti šiuos įsiskolinimus iš savivaldybės biudžeto, bet bijau,kad nelabai sutiks.. :-)

Jei rimtai - tai žemos komunalinių paslaugų  pardavimo kainos bei naujų darbo vietų sukūrimas (vien įkurtos Vilniaus rajono savivaldybės įmonės sukurs daug darbo vietų , pvz.:elektros parkus reiks sumontuoti,aptarnauti, bei taisyti , vaikų darželiams bei mokykloms maistą gamins savivaldybių įmonių ,skirtų šiam darbui darbuotojai - reiks virėjų ir pan.,maistą tieks mokykloms ir darželiams vietiniai ūkininkai - bus sveikas maistas vaikams ir apyvarta ūkininkams, bus sukurti papildomi maršrutai keleivinio tarnsporto - tarp savivaldybės gyventojų - reikės vairuotojų ir pan...

Beje, niekur negirdėjau,kad yra problema įsidarbinti prasiskolinusiam žmogui ...

Mes visiems duosime meškerę, o žuvį tegu pagauna patys.. Tokia mūsų ,Lietuvos Regionų Partijos kandidatų į Vilniaus rajono tarybą ir Jūratės Rusteikės - kandidatės į mero postą , nuostata, kuri manau yra teisinga likusių gyventojų atžvilgiu.

Laba diena,
Dėkoju Jums už pateiktą klausimą.
Privaloma raginti savivaldybes savo vienkartinių, periodinių, tikslinių ir sąlyginių paramos formų skyrimo tvarkose numatyti tikslinės paramos rūšį, kuria būtų tikslingai dengiami įsiskolinimai arba jų dalis, pavyzdžiui: tokią paramą galėtų gauti asmuo, kurio pajamos nesiekia 1 minimalaus vartojimo poreikio dydžio (toliau - MVPD), (2023 metų duomenimis 1 MVPD = 354 Eur). Tai padėtų žmonėms išbristi iš skolų ir pilnavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą bei darbo rinką.
Įsiskolinusiems asmenims būtina teikti specializuotas šeimos/asmens finansų valdymo paslaugas, kuomet socialiniai darbuotojai tarpininkauja tarp asmens ir antstolio,
padedama subalansuoti šeimos/asmens biudžetus. Kompleksiška pagalba, kai derinamos išmokos ir paslaugos, padėtų sumažinti asmenų skolų
naštą, greičiau grįžti į darbo rinką ir ateityje vėl neįklimpti į skolų ratą.

Pagarbiai

Dr. Žydrūnas Plytnikas

Krizines situacijas išgyvenantiems Vilniaus  rajono gyventojams padės socialiniai darbuotojai, kurie nemokamai teiks pagalbą ir konsultacijas. Jie būtų ir savotiški tarpininkai, tarp įsiskolinusio asmens ir kreditorių. Jie padėtų inicijuoti derybas, kaip grąžinti skolas, tartųsi dėl mokėjimo sumų, taip pat kreditorius proaktyviai informuotų apie skolininko lėšų kilmę, kad nebūtų nuskaitymų nuo įvairių socialinių išmokų. Sieksiu, kad tokių specialistų – profesionalių atvejo vadybininkų rajone daugėtų, t.y. savivaldybė skirtų daugiau lėšų šių specialistų etatams sukurti ir išlaikyti.

Kalbant apie įsiskolinusių gyventojų galimybes legaliai įsidarbinti, savivaldybė savo vienkartinių, periodinių, tikslinių ir sąlyginių paramos formų skyrimo tvarkose galėtų numatyti tikslinės paramos rūšį, kuria būtų tikslingai dengiami įsiskolinimai arba jų dalis. Tai padėtų žmonėms išbristi iš skolų ir pilnavertiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą bei darbo rinką.

Klausimas įdomus, tačiau turėčiau pasiaiškinti, kokios čia savivaldos galimybės, be  aiškinimų ir perspėjimų. Žmogus turi pats prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir galimas pasekmes.  

Pirmiausiai, tai kompleksinis klausimas, reikalaujantis individualaus požiūrį į žmogų. Reikia išsiaiškinti priežastis, ar žmogus neturi pajamų nes nedirba, ar jo pajamos per mažos, ar kvalifikacija neatitinka rinkos poreikių. Aktyviai kartu su Užimtumo tarnyba ir socialinės paramos skyriumi spręsime neturinčių darbo ir turinčių skolų žmonių problemas (jau ir dabar rengiamos programos). Taip pat, investuosime į finansinį raštingumą, o tam pasitelksime socialinius partnerius ir įmones, kurie tai jau daro ir dabar, pvz., bankai turi specialias programas ir pan.  

Šiuo sudėtingu laikotarpiu neturėti įsiskolinimų, ko gero, yra retenybė.
Yra tekę girdėti ne vieną atvejį, kuomet ne tik patys žmonės nenori būti oficialiai įdarbinti, bet ir pačios įmonės nenori jų įdarbinti dėl didelės skolų administravimo naštos (pasirodo, kelių anstolių bylas turi administruoti patys darbdaviai, ne antstoliai).
Yra tekę girdėti atvejų, kuomet susikaupęs skolos yra didesnės, nei žmogus galėtų uždirbti atlyginimą per visą savo gyvenimą, net ir gaudamas ne minimalią algą....O didžiąją dalį skolos sudaro ne pati skola, o jos administravimas (antstolių/išieškojimo įmonių kaštai) 
Klausimas skaudus, ir labai sudėtingas. Manyčiau, kad kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai. Ką galima daryti?
Pirmiausia, tartis su antstoliais, dėl skolų dengimo dalimis. 
Antra, asmens bankroto procedūra.
Trečia, gal ir galėtų būti sprendimas - savivaldybės garantas dėl skolos dengimo dalimis, nes teisės aktais reglamentuota, kokią dalį darbo užmokesčio turi teisę antstoliai nuskaičiuoti.

Labai didelė Vilniaus rajono problemų spręstusi išsprendus kelias esmines problemas. Šiuo metu dėl ugdymo įstaigų trūkumo, nemaža dalis vaikų turi būti vežiojama į Vilniaus miestą, ko pasekoje užsikemša Jūsų minimos pagrindinės gatvės vedančios į Vilnių. Vien oficialioji statistika sako, kad virš 4000 moksleivių važiuoja į Vilniaus miestą į mokyklas. O kiek dar neoficialiai ???
Taigi sutvarkius ugdymo įstaigų tinklą ir adaptavus prie esamų realių poreikių manytume, kad smarkiai sumažėtų transporto srautai tomis gatvėmis ir vaikai neturėtų būti anksčiausiai atvežami ir paliekami mokyklose, kad tėvai dar laiku spėtų į savo darbovietes. 
Antras dalykas - viešojo transporto plėtra. Priemestinės seniūnijos turėtų būti aptarnaujamos VVT, dalis Vilniaus r. transporto maršrutų turėtų būti suintegruoti su Vilniaus m. maršrutais. Taip būtų naudinga visiems. 
Trečias dalykas - dabartinis lėšų paskirstymas keliams asfaltuoti Vilniaus r. nėra tinkamas ir neatliepia poreikių. Reikėtų dalį kelių (Nesvyžiaus, Galinės, Kankorežių ir daugiau Antažeriuose ir kitų) išasfaltuoti, kas nukreiptų dalį srauto į tuos kelius ir išvestų į Vakarinį aplinkelį ir kitas magistralines linijas.
Tokie pirmieji sprendimai manytume lesitų kažkiek sumažinti gatvių srautus.

1. Nedirbus iki šiol Vilniaus rajono savivaldybėje ir nesusipažinus su kompleksine informacija, atsakyti į tokį klausimą - sudėtinga. Pirmiausia reikėtu glaudžiau bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe, nes didžiausi transporto srautai keliauja link ir iš miesto pusės ir didžiausia koncentracija susidaro ties susijungimais su Ukmergės ir Molėtų plentais, dėl ko labiausiai kenčia Riešės, Avižienių ir gretimų apylinkių gyventojai.

Iš pigesnių alternatyvų galėtų būti išmanių šviesoforų įrengimas, kas galėtu paskirstyt srautą tuose atkarpose piko metų. Ypatingai svarbus būtų patikrinimas ar optimaliausiai įrengti sustojimai viešąjam transportui, ar tose vietose užtenka kelio pločio lenkimui, ar nėra galimybės žiedų ties Avižieniais padaryt dviejų juostų, kas leistų padidint pravažumą tose atkarpose. Iš brangesnių, tai galėtų būti naujo išvažiavimo iš Senojo Ukmergės plento projektavimas arba nauja estakada ties Molėtų plentu. Konkrečiau galima būtų atsakyt, jeigu būtų atliktos konkretus transporto srauto studijos, arba galima būtų su jomis susipažint jei buvo atliktos.
 Jūratė Rusteikė -  Lietuvos Regionų Partijos kandidatė į Vilniaus rajono savivaldybės merus
 Partijos numeris - 10

Manau, suprantate, jog kalbame apie LAKD valdomus regioninius kelius. Todėl savivaldybei šiame procese tenka antraeilis vaidmuo. Tačiau, kaip visada sakau, privalome aktyviai dalyvauti visuose procesuose, nes tai mūsų pačių ir mūsų gyventojų interesas. Sunku pateikti efektyvų sprendimą, nes tam specialistai turi atlikti studiją. Šito, bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis ir Valstybės valdomomis įmonėmis sieksiu.
Ką gali padaryti pati savivaldybė?
1. Kažkiek nuimti automobilių, važiuojančių iš Gudelių, aplinkinių sodų ir kaimų, srautą, sutvarkant tolimesnius vietinės reikšmės kelius (net esu pasižymėjęs vieną žvirkelį, kurį dėl to reikia išasfaltuoti), kad gyventojai pasirinktų išvažiuoti prie UAB Transekspedicijos. 
2. Užtikrinti patogų ir dažnesnį viešojo transporto judėjimą. Dėl šio klausimo, kaip jau esu minėjęs, eisiu kalbėti su Vilniaus miesto vadovybe. Mūsų savivaldybėms reikia glaudesnio bendradarbiavimo.

Kaip pasakytų Vilniaus meras, gyventojų persėdimas į visuomeninį transportą ar pasilikimas dirbti iš namų, kamščių problemas išspręstų... Bet mes ne į Vilniaus merus pretenduojame :)
Iš tiesų visi puikiai suprantame, kad kamščiai susidaro dėl to, kad tėvai veža vaikus į ugdymo įstaigas. Nes moksleivių atostogų metu, tokių kamščių nesusidaro. Tad ką galima daryti čia ir dabar?
Tačiau klausimas - ar įkūrus papildomas klases tėvai nutars keisti vaikų mokymosi aplinką? Ar sutiks, kad į senąją ugdymo įstaigą vaikus vežtų geltonasis autobusas?
Visais atvejais, manau, reikalimgas pokalbis su gyventojais ir sprendimo radimas kartu. 
Galima kalbėti apie gatvių rekonstrukciją ar "perpaišymą", tačiau tai 4-5 metų projektas, o kamščiuose visi sėdi jau dabar ir sprendimo reikia dabar. 

Laba diena.
Dėkoju už šį gana netikėtą klausimą. Kaip Liberalų sąjūdžio narė esu už tai, kad kiekvienas žmogus galėtų elgtis laisvai (žinoma, tol, kol jo laisvė neriboja kito žmogaus laisvės), todėl Jūsų siūlymas įsteigti nudistų paplūdimį Kaune man yra tikrai patrauklus. Kita vertus, nežinau, kokiais argumentais remiasi dabartinė valdžia, nepriimdama tokio siūlymo. Galbūt yra kokių nors ribojimų šiai idėjai įgyvendinti, kurie tokius planus padaro neįmanomus? Dėl šios priežasties nenorėčiau tuščiai žadėti įsteigti nudistų paplūdimį, tačiau galiu pažadėti, kad jį apsvarstyčiau labai atidžiai.
Pagarbiai
Nijolė Putrienė

Viešojo intereso klausimai turi būti viešos diskusijos aptarimo objektas. Bendruomenės turi pateikti siūlymus ir įvertinti visus argumentus už ir prieš. Jeigu dalis miestiečių to norės – tam reikia ieškoti sprendimų, tačiau tuo pat metu turi būti užtikrinama viešoji tvarka ir įvertintos aršiai prieštaraujančios visuomenės dalies pozicijos.

Labai įdomus klausimas. Neteko girdėti apie nudistų paplūdimius Šiauliuose, Panevėžyje ir pan. 
Nesu susipažinęs su siūlymais, kurie buvo teikti ir negaliu jų vertinti. Jei yra nuošali vieta, kur tokio paplūdimio steigimas netrikdytų kitų miesto gyventojų, ypač nepilnamečių ar svečių, tai būtų galima svarstyti. 

Kaunas turi atititiki VISŲ jo gyventojų lukeščius ir jei toks poreikis yra išreikštas, tai toks paplūdimys privalo atsirasti. Priedo, ir pats nespjaunu į nudizmą. Keliaudamas mėgstu parodyti savo pasturgalį, tai netgi būčiau labai už šios idėjos įgyvendinimą.

Vadovaujantis mūsų šalies įstatymais, išsirengimas nuogai tam neskirtoje vietoje gali užtraukti baudą už viešosios tvarkos pažeidimą, tad reikia kuos skubiau parengti nudistų papludimio projektą.

Šiuo atžvilgiu esu laisvas žmogus ir savo kūno nesigėdiju. Toks paplūdimis Kaune, visiems priimtinoje vietoje, tikrai galėtų būti. Aš asmeniškai tokiuose paplūdimiuose lankausi.  Bet tai palikčiau spręsti miesto bendruomenei. Jei miestiečiai nuspręstų kitaip, tektų ir toliau lankytis Lietuvos Pajūryje, kas Kaunui pridėtinės vertės neatneša.

Kodėl gi ne? Jeigu yra norinčių ir šiam projektui būtų rėmėjų, tuomet taip.

Pirmenybę teikčiau paplūdimių pritaikymui judėjimo negalią turintiems asmenims. Kurdami Kauno miesto infrastruktūrą, privalome pagalvoti ir apie tai, kad maudytis vandens telkiniuose galėtume visi.

Taip! Ir būtinai apsilankysiu, kai tokį turėsime :)

Laba diena, dėkoju už klausimą. 

Tapęs meru siekčiau suburti visas suinteresuotas žmonių grupes ir inicijuočiau platesnę diskusiją Jūsų minimam klausimui aptarti. Atviras dialogas ir diskusija su miesto bendruomene yra vienas esminių pokyčių, kurį įgyvendinsime gavę kauniečių pasitikėjimą. 

Ką ten ir galvoti - panašu į "sandėlio išpardavimą".

Labai neteisinga, kai ilgamečiams savininkams Sajietoms nebuvo leidžiama sklype nieko daryti, bet tik pasikeitus savininkui buvo padidintas užstatymo tankumas ir vietoje viešos maudyklos stovės kažkieno kotedžai (lyg daugiau nuostabios vietos mieste nebūtų kotedžams statyti).

Dėl Geibonių g. sklypų manau tai buvo pats trumparegiškiausias ir žalingiausias sklypų pardavimas Elektrėnų mieste. Kam reikėjo abu sklypus parduot jei jau pinigų atseit nebuvo (atseit - nes savivaldybės 2022 biudžetas - 43mln.)

Labai gaila, kai Wake parko atveju savivaldybės administracija nesutvarkė tinkamai dokumentų ir panašu kad dėl to bus sužlugdytas verslas ir šioje pakrantėje bus nugriauta tai kas buvo pastatyta privataus investuotojo, o turtas išparduotas varžytinėse. 
Tai ne tik patys neracionaliausi sprendimai,  bet ir galimai nusikalstamas aplaidumas arba dar blogiau. 

Manau, kad tai buvo visuomenės interesų pažeidimas. Reikėjo palikti dalį visuomenės reikmėms, tai suplanuojant ir juridiškai užtvirtinant. Tačiau tai matyt išnagrinės teisinės institucijos. O mes turėsim priimti naujai besikuriančias bendruomenes ar gyventojus ir rasti jų ir esamų bendruomenių interesų dėl marių pakrantės suderinimo, užtikrinant visų priėjimą prie švarių marių pakrančių. Neturint teisinio pagrindo nusavininti pakračių teritorijas visuomenės reikmėms negalima.   

Apie marių pakrantes  žinau, o ne manau. Ir tos žinios yra tokios:

Marių plotas 12,64 km².

Kranto linijos ilgis 34,1 km.

Laisvos valstybinės žemės ir valstybinės žemės sklypų kranto linijos ilgis apie 10 km. iš jų apie 3,2 km prižiūti savivaldybė ir numato prižiūrimą pakrantę plėsti.

Aukcione parduotos valstybinės žemės pakrantės ilgis 0,8 km ir tai sudaro 2,3 proc. nuo bendro marių pakrantės ilgio.

 Mariose yra 18 salų (nė viena sala nėra parduota).

Todėl  kalbėti apie išparduotas valstybines žemes aplink Elektrėnų marias ir parduotą salą nėra pagrindo. Beje  100 proc. aukcione parduotos valstybinės žemės pakrantės yra viešai prieinama.

Kita valstybinė žemė yra grąžinta nuosavybėn buvusiems savininkams nuosavybės teisių atkūrimo procese ir dar nedidelė dalis – suteikta sodininkų bendrijai “Klevas”.

Grąžinta nuosavybėn buvusiems savininkams nuosavybės teisių atkūrimo procese žemė tampa pardavimo objektu ir nėra būdų tam užkirsti kelią, nes tai būtų nuosavybės teisių varžymu. Štai šioje vietoje ir kyla didžiausia grėsmė. Nauji savininkai netrunka užsiimti tvorų nuo žemyninės sklypo dallies statybomis. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio  1 ir 4 dalimi yra įtvirtinta būtinybė sudaryti palankios sąlygas rekreacijai, užtikrinti visuomenės teisę naudotis vandens telkiniais ir be žemės savininko sutikimo ir be užtvėrimų bet kuriuo paros metu eiti jų pakrantėmis paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, o šviesiu paros metu – ir apsistoti jose.

Reaguodamas į viešus žmonių pasisakymus ir patikrinau situaciją Peliūnų kaime Pusiasalio ir Žemuogių gatvėse, Elektrėnų miesto Marių ir Semeliškių gatvėse,  Geibonių kaime Saulėtekio gatvėje matyti, kad minėtas įstatymas šiose vietoje gali būti pažeidžiamas dėl užtvėrimų sklypuose ir vietinės reikšmės keliuose ir taip galimai pažeidžiama visuomenės teisė naudotis vandens telkiniais. Mano kreipimasis į Aplinkos apsaugos departamentą nepadėjo, pareigūnai nustatė, kad pakrante praeiti galima. Bet tai kaip iki tos pakrantės prieiti iš žemyninės pusės? Šioje vietoje turi smarkiai padirbėti įstatymų leidėjas.

Sveiki,
labai ačiū už klausimą.
Ši situacija susidarė dėl to, kad neatsakingai ir gal būt iš savanaudiškų paskatų, savo laiku Jūsų minimų vietų žemės sklypai nebuvo išsaugoti visuomenės poreikiui.
Dar tais laikais, kaip buvo atkūriama žemės nuosavybė, šių sklypų savininkai norėdami atstatyti nuosavybę kreipdavosi į savivaldybę, bet jiems būdavo aiškinama, kad nuosavybės toje pačioje vietoje atgauti negali ir išmokėdavo žmonėms mažas kompensacijas. Viskas teisėta, bet ar teisinga? Kas galėtų paneigti, kad jau tada negrąžinus žemės teisietiems savininkams buvo planuojama kažkada juos labai pelningai parduoti, teisėtų būdu per viešuosius aukcionus, kuriuose galimai dalyvavo tik kviestiniai asmenys. Toleregiški savivavaldybės specialistai atsakingi už žemės reikalus,manau tuos būdus gerai išmanė ir tuo pasinaudojo. 
Šiai dienai ir žvekgiant į ateitį, būtina sudėlioti teisinius saugiklius, kad vienas ar kitas valdininkas negalėtų vienasmeniai priiminėti tokio pobūdžio sprendimus. Vienas iš jų - tai ne mero, ne adminsitracijos direktoriaus teisėje galėtų būti valstybinių sklypų pardavimas, nuoma ar kitoks disponavimas. Šią teisę turi gauti savivaldybės taryba , 25 žmonės, ir tai manau panaikintų piktnaudžiavimo galimybes.
Reziume..tai kas dabar jau padaryta pvz. su Geibonių g. sklypais man labai nepatinka, taip pat netoleruoju žmonių, kurie jau turi nuosavybę prie marių, saloje ir piktnaudžiaudami neprileidžia kitų žmonių. Grąžinti visko į pradinę padėtį nemanau, kad pavyktų, bet kovoti už priėimus prie vandens telkinių reikia ir tam yra būdai.
Jeigu dar turėsite klausimų, galite ir skambinti, tai mano tel. nr. 8 613 77042.
Sėkmės Jums visokeriopos.

Galvoju, kad tai yra labai blogai. Tikrai galima buvo pasiekti, kad miestiečiams svarbios pakrančių teritorijos liktų valstybės nuosavybėje. Ir ne tik galvoju, bet veikiu. Dėl sklypų Elektrėnų marių pakrantėje kreipiausi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją bei Aplinkos apsaugos agentūrą prie Aplinkos ministerijos ir paprašiau apginti viešąjį interesą. Jau yra pirmieji atsiliepimai, tad manau, kad bent vienas, o gal net keli pakrantės sklypai ar jų dalys bus sugrąžinti valstybės nuosavybėn.

Dėkoju už klausimą. Taip, šiais metais pirmieji statiniai jau turėtų būti pastatyti ir paslaugos bus pradėtos teikti. Šiuo metu baigiamos žemės sklypo įsigijimo procedūros. Senelių namus statys "Senior Group“. Tai Prancūzijos įmonių grupė, veikianti socialinės rūpybos srityje. "Senior Group" siūlo socialinę globą ir priežiūrą senjorų  namuose, taip pat ir ilgalaikę socialinę globą senjorų rezidencijose. Ne kartą bendravau su šios įmonės atstovais. Lankiausi ir apžiūrėjau tokią rezidenciją Latvijoje. Paliko labai gerą įspūdį.
sija – teikti visokeriopą pagalbą Europos amžėjantiems žmonėms.

Dėkoju už klausimą. Tačiau nesuprantu, kodėl turėčiau rinktis vieną ar kitą. Abu nusipelnę Lietuvai. 

Nesirinksiu. Man nepriimtinas toks mūsų Valstybės kūrėjų vertinimas.

Sveiki,

Algirdas Brazausakas.


Pagarbiai,

Mindaugas Petkevičius

Vytautas Landsbergis. 

Mano tėtis buvo represuotas, aš esu Lietuvos patriotas, esu Sąjūdžio dalyvis, todėl labiau rinkčiausi Vytautą Landsbergį. Bet tarp Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir Vytauto Landsbergio yra daug labai garbingų, autoritetingų žmonių, kūrusių Lietuvą - Meilė Lukšienė, Kazimieras Motieka, Kazimieras Antanavičius ir kiti.

Šiuo metų vyksta rinkimai į savivakdyvbių Tarybas.    Negu dabar turėtume ir tai pakeisti. Manau, kad Tarybų g. nėra sovietinis pavadinimas. Apibūdinant "sovietinį periodą" labiau ir vartojamas žodis "sovietai" 

Manau. kad Visagine gali būti pakeisti kai kurių gatvių pavadinimai

Klausimas ar jiems kyla kokių nepatogumų? 

Sunku, ką čia ir pridurti, judėjimas mieste turi būti pritaikytas visoms miestiečių grupėms. Dabar bado akis tai,kad kai kur šaligatviai yra ištrupėję, trūksta kas penktos plytelės, jų saugumą trikdo paspirtukai, dideliu greičiu lekiantys ne dviračių taku, o pėsčiųjų šaligatviu. Taip pat problema, kad dviračių takai nėra sujungti į vieną sistemą, todėl sunku rinktis dvirates priemones kaip alternatyvą judėjimui. Šie darbai kartu su nemokamu viešuoju transportu turi būti daromi nuolatos, periodiškai. 

Esu vienintelis kandidatas, kuris šiuose Vilniaus mero rinkimuose aiškiai sako, kad miesto gatvės skirtos ne tik automobilių vairuotojams, bet ir pėstiesiems, dviratininkams ar viešojo transporto keleiviams. Dėl šios priežasties ir toliau siūlau tęsti Vilniaus gatvių humanizavimo projektą, pritaikant miesto erdves skirtingų poreikių turintiems vilniečiams. Praėjusiais metais Vilniuje buvo nutiesta 12 km naujų ir suremontuota 19 km pėsčiųjų takų, paklota 14 km naujų dviračių takų. Ši kryptis turi būti tęsiama, o jos apimtys didinamos. 

Taip pat svarbu, kam miestas teikia prioritetą prižiūrėdamas savo infrastruktūrą. Esu įsitikinęs, kad, pvz., iškritus "netikėtam" sniegui ar susiformavus plikledžiui, operatyviai turi būti valoma ne tik važiuojamoji gatvės dalis, bet ir šaligatviai, kuriais naudojasi pėstieji. Trūkstamos švietimo infrastruktūros įrengimas taip pat yra svarbus, skatinant tvarius ir darnius judėjimo būdus Vilniaus mieste. 

Mūsų šūkis "Vilnius - mūsų namai" Namai turi būti visiems namai. Jei pavyks sutvarkyti transporto problemas, pėstiesiems bus tik geriau. Dar pridėkime pėsčiasias zonas, sutvarkytus šaligatvius ir t.t.

Pats mėgstu vaikščioti, tad tvarkyčiau vis dar pasitaikančius kreivus šaligatvius, užtikrinčiau, kad jie būtų valomi, ypač žiemos metu. Tiek, kiek įmanoma, lokalizuočiau paslaugas gyvenamuosiuose rajonuose, kad jas galima būtu pasiekti pėsčiomis.

Pėstiesiems reikia tiesiog tvarkingų ir saugių šaligatvių.
Deja, šiandien dalyje miesto (dažniausiai - miesto pakraščiai, sodų masyvai, ir pan.) mes jų iš viso neturime, dalyje seniau statytų rajonų jie labai susidėvėję ir tikrai nėra saugūs. Šaligatviai ir jų perėjimai į gatves (pvz. - perėjose) dažnu atveju nepritaikyti neįgaliesiems, su trukdančiais judėjimui borteliais ir pan.
Todėl šaligatvių įrengimas ir renovacija (remontas) bus vienas iš mano dėmesio centrų. Tai yra darbas, kuris dėl didelių apimčių, paskelbus sąžiningus konkursus, galimas padaryti už racionalią kainą.

Vilniaus miesto transporto infrastruktūra turi būti vystoma siekiant darnos, o ne eismo dalyvių priešinimo, kuris yra įvykęs dabar. Mano siekis, kuriant darnią Vilniaus judumo sistemą, užtikrinti balansą ir tolygiai investuoti į viešąjį transportą, kelių tvarkymą, pėsčiųjų takus, mikromobilumo priemonių infrastruktūrą ir t.t.

Visur tur būti nuteisti nepertraukiami kliūčių takai pėstiesiems, neįgaliems ir dviratininkams.

Esu įsitikinusi, kad gana Vilnių lopyti kur pakliūvą ar kur labiausiai byra. Su tokiu požiūriu mes vis suksimės “gaisrų gesinimo” stadijoje ir niekur nenueisime. Juk negali daryti to paties šimtąjį kartą ir tikėtis kitokio rezultato. 

Miestą suvokiu kaip ekosistemą, o  Vilniaus savivaldybės būties tikslą -  tą ekosistemą auginti ir puoselėti. Tapusi merė sieksiu, kad Vilniaus infrastruktūros vystymas būtų grįstas sukauptų didžiųjų duomenų analize ir prognozėmis, o nauji sprendimai būtų diegiami tik juos ištestavus virtualioje erdvėje (miestas dvynys). 

Toks priėjimas leis visų judumo tipų šalininkams ir propaguotojams mieste judėti laisvai, greitai ir patogiai.  

Mūsų programos ,,Vilnius be kamščių'' prioritetų piramidė : pėstieji, viešasis transportas (integruojant į bendrą sistemą visas dalinimosi platfromas, taksi, pavežėjus, dviračių nuomą), dviratis, e-transportas, vidaus degimo variklių transportas.  Pėstieji turi jaustis saugiai ir vaikščioti patogiai. Per pastaruosius metus tai buvo labiausiai Vilniaus miesto savivaldybės pamirštas ir apleistas keliavimo būdas.  

Ėjimas pėsčiomis nesukuria jokio papildomo CO2 pėdsako, neapkrauna mūsų infrastruktūros ir gerina mūsų sveikatą. Todėl užtikrinsime pačias geriausias sąlygas visiems pėstiesiems:

1.       Šiuo metu Vilniuje yra apie 380 km prastos būklės pėsčiųjų takų ir 360 km teritorijų, kur reikia naujos infrastruktūros. Atnaujinsime 300 km esamų pėsčiųjų takų ir pastatysime 250 km naujų takų.

2.       Iškritusios plytelės bus tvarkomos nedelsiant, nuolat užtikrinamas nuolatinis pėsčiųjų takų valymas, žiemą – nuo sniego, rudenį – nuo lapų.

3.       Perėjos bus įrengiamos prie pat gatvių susikirtimų, o ne nukeliamos toliau, taip verčiant pėsčiuosius eiti aplink. Be to, gatvės visada bus pakeliamos į perėjos lygį.

4.       Pėstiesiems – greičiau užsidegantys šviesoforo signalai.

5.       Dviračių ir pėsčiųjų takų sankirtose įrengsime specialias perėjas ir ženklus apie būtinybę pristabdyti ir praleisti pėsčiuosius. Taip pat numatysime kuo mažiau pėsčiųjų ir dviratininkų takų susikirtimų.

6.       Ypatingą dėmesį skirsime Senamiesčio pėsčiųjų takams – jie bus atnaujinti ir pritaikyti patogiam judėjimui, kur galima, maksimaliai juos praplatinant. Siekiant kokybinio ir estetinio proveržio, esamas betono plytas keisime akmeninėmis trinkelėmis.

7.       Minimalus šaligatvių reikalavimas bus didinamas nuo 2,5 m iki 3 m, išskyrus vietas, kur nėra techninių galimybių.

8.       Vilniuje yra vietų, kur per stulpus pėstiesiems beveik neįmanoma praeiti. Atliksime sankryžų įvertinimą ir sumažinsime stulpų kiekį jose.

Vilnius turi būti vystomas taip, kad jame būtų patogu tiek pėstiesiems, tiek mikromobilumo priemonėmis besinaudojantiesiems, tiek viešuoju transportu ar automobiliu vykstantiems. Tinkamas miesto planavimas, pritaikantis gatves pėstiesiems, ir paslaugų prieinamumo plėtra prie gyventojų bent 15 minučių nuo namų atstumu, leistų dar labiau paskatinti transporto priemonių atsisakymą ir vykimą pėsčiomis. 

Bus pasirūpinta, kad planuojant judėjimą mieste tiek automobiliais, tiek viešuoju transportu būtų atsižvelgta į pėsčiųjų poreikius. Privalo būti užtikrinamas, visų eismo dalyvių, saugus judėjimas mieste. Šiuo metu iš tikrųjų dažnai pasitaiko, kad šaligatviai skirti pėstiesiems  neremontuojami kartu su važiuojamąja kelio dalimi. Mano nuomone turi būti skirimas nevienodas dėmesys visiems eismo dalyviams. 

Neturėtų būti dirbtinio primetimo.

Aš labai palaikau šią idėją! Lenkų kalba ir kultūra yra nepaprastai turtinga, graži, o jos vartojimas šiuo metu tikrai nuskurdintas Vilniaus mieste. Dar daugiau, lenkų kalbos plėtra mums labai naudinga ne tik geriau pažįstant vieni kitus, tačiau ir glaudinant bendradarbiavimą su kaimynine Lenkija, užmezgant stipresnius ryšius. Visgi priešinti kalbų, bendruomenių nereikėtų. Aš būčiau linkusi tenkinti poreikį, didinti prieinamumą, tačiau ne priešinti nei kalbų, nei bendruomenių. 

Esu už tai, kad mokiniai galėtų pasirinkti kuo įvairesnes ES šalių kalbas. Visiškai pritarčiau, kad mokiniai galėtų rinktis ir lenkų kalbą, juolab kad polonistikos specialistų Vilniuje netrūksta. Lenkų kaip antrosios užsienio kalbos mokymasis galėtų būti net ir Vilniaus miesto mokyklų išskirtinumu. Svarbu, kad mokiniams būtų sudarytos galimybės rinktis, atsižvelgiant į jų pageidavimą.

Manau, kad antra (ir trečia) užsienio kalbos mokyklose turėtų būti pasirenkamas dalykas, t.y. rusų kalbai neturėtų būti kažkokių privilegijų.
Kalbant apie lenkų kalbą - esu už tai, kad šios kalbos mokymas galėtų ir turėtų būti plečiamas ir stiprinamas, vien dėl visiškai aiškios mūsų dviejų tautų bendradarbiavimo būtinybės Europos Sąjungos kontekste. Pats suprantu, skaitau ir galiu susikalbėti lenkiškai, labai gerai moku anglų ir rusų kalbas. Užsienio kalbų mokėjimas, mano nuomone - didelis privalumas.

Idėja vertinu puikiai. Ugdymo įstaigose turime užtikrinti tiek pasirinkimo įvairovę, tiek ir  bet kurios antros/pasirenkamosios kalbos mokymo kokybę: programos, praktikos, įtrauktis, mokytojai ir gyvos grupės.

Visiškai svarstytinas variantas. Norėčiau, kad Vilniaus mokyklose būtų kuo didesnė įvairovė rinktis antrąją ar trečiąją užsienio kalbą. Prioritetas:  antroji kalba - anglų, o jau trečioji  pagal vaiko ar tėvų interesus.  

Palaikau idėją mokyklose įdiegti galimybę mokytis lenkų kalbos. Vilnius visada pasižymėjo savo daugiaslokšniškumu ir daugiakultūriškumu. Turime ir toliau tai puoselėti ir didžiuotis. 

Idėjai pritarčiau. Vilnius - multikultūrinis miestas nuo pat įkūrimo. Taigi, kuo labiau puoselėsime šias tradicijas ir skatinsime geresnį supratimą apie visų mūsų mieste gyvenančių tautų gyvenimą, tuo geriau.

Vis dėlto besimokančių šios kalbos yra menkai ar išvis nėra. Ir taip neretu atveju yra ne todėl, kad vaikai ar jų tėvai to nenorėtų, - tiesiog mokyklos neturi lenktų kalbos mokytojų, o ir tėvai baiminasi, kad ugdymo įstaiga, netgi suradusi mokytoją, negalės grantuoti tokių pamokų  testinumo ne vienus metus. Kai kurios mokyklos išvis neturi galimybės pasiūlyti  antros užsienio kalbos pasirinkimo, todėl labai svarbu stiprinti mokyklų tinklą, taip surandant galimybes vaikams mokytis norimų dalykų. Pasirinkimas bet kurios užsienio kalbos turėtų būti neprimestinis, ne mados reikalas o atitinkantis esamus poreikius.
 

Pritariu, kad lenkų kalba gali atsirasti kaip pasirenkama alternatyva antrosios užsienio kalbos.

Ugdymo kokybė - raktas į išsilavinusią visuomenę, todėl tikrai didelį dėmesį skirsime švietimo kokybei gerinti. Savito ugdymo mokyklos - jei tik tokios norės kurtis mūsų krašte - sėsime prie stalo ir tikiu - rasime abiems pusėms palankų sprendimą.

Nevalstybinių mokyklos plėtros skatinti nesiruošiu, bet trukdyti joms irgi :)
Dėl vaidmens. Šios įstaigos manau atlieka tą vaidmenį, kad užpildo tam tikrą specifinę nišą, poreikį, kuris jau yra už švietimo sistemos prisiimtų įsipareigojimų. Be abejonės, jos gali nešti tam tikrą pažangą. Tik čia reikia atkreipti dėmesį, kad tokios privačios mokyklos yra brangesnės, ko dauguma, vidutines pajamas gaunančių šeimų sau leisti negali. 
Savivaldos pareiga yra užtikrinti, kad visi vaikai turėtų galimybę patekti į valstybines ugdymo įstaigas. To ir siektume, jei rinkėjai patikėtų mums valdžią Vilniaus rajono savivaldybėje.  

Nebalstybinės, ne pelno siekiančios, bendruomeninės ugdymo įstaigos užima didelį vaidmenį mūsų švietimo sistemoje, ypač kur sistema nepadengia įvairių poreikių. Tai ir vaikų, turinčių SUP arba tiesiog itin jautrių, taip pat ypač meniškų, super talentingų vaikų ugdymas su ženkliai didesniais individualios prieigos elementais, individualesniu požiūriu į ugdymo procesą, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir galimybes. Manau, kad šių mokyklų ir darželių patirtis įneša labai svarbius pokyčius ir praktikas visai švietimo sistemai, todėl šias ugdymo įstaigas aš ypatingai palaikau! Plėtrą galima remti padedant su patalpomis, su lengvatinėmis sąlygomis toms patalpoms nuomotis, su tam tikromis protingomis kompensacijomis. Visgi kažkokių specialių priemonių, kaip aplinkos lėšų skyrimas, tikrai neplanuojame dėl to, kad kol kas neužtikriname valstybinių įstaigų tinklo, kas yra savivaldybės pareiga ir atsakomybė. 

Tikrai taip, tokių mokyklų plėtra būtina. Kaip ir kiekvienai mokyklai, pirmiausia būtinos patalpos, inventorius. Turime laisvų patalpų, kurios tikrai gali būti pritaikomos veiklai. Kiekviena ugdymo įstaiga turi savo specifiką, todėl priklausomai nuo poreikių būtų ieškoma sprendimų. Pavyzdžiui, aviakonstruktoriamas ir aviatoriams reikalingas aerodromas, kuris Zarasuose turi būti atstatytas ir pritaikytas veiklai...

NVO vaidina didelį vaidmenį siekiant švietimo pažangos, todėl tik stiprinant jas finansiškai ir įtraukiant sav.programas

Nevalstybinių švietimo įstaigų indėlis ugdant laisvus, pasitinčius, empatiškus ir drąsius miestiečius yra toks pat svarbus, kaip ir valstybinių. Taigi, mes turime būti suinteresuoti, kad vaikams ir jų tėveliams būtų prieinamas kuo didesnis ir kuo įvairesnis švietimo įstaigų pasirinkimas. 

Privačios ugdymo įstaigos turi būti aktyviau įtraukiamos į savivaldybės organizuojamas finansavimo programas, ten dirbantiems pedagogams reikia užtikrinti lygiavertes galimybes tobulinti savo kompetencijas. Savivaldybė, taip pat, galėtų tokioms įstaigoms padėti su patalpų paieška, suteikti jas neatlygintinai - tai gerokai sumažintų tėvams tenkančią fianansinę naštą ir padėtų pritraukti daugiau mokinių į privačias mokyklas. 

Jūsų klausimas yra labai bendro pobūdžio.
Aš asmeniškai - už metodų, priemonių įvairovę, ypač jei tai suteikia papildomų žinių ar kompetencijų. Tačiau pagrindinis mokyklų uždavinys - suteikti jaunuoliams tinkamą bendrąjį išsilavinimą, kaip pagrindą tolesniam žinių siekimui aukštojoje mokykloje. Taip pat (kas labai svarbu, bet vykdoma prastai, mano vertinimu) - ugdyti aktyvų pilietį, patriotą, mylintį savo Tėvynę ir jos gamtą žmogų.
Todėl tikrai kalbėčiaus ir gilinčiaus į tų nevalstybinių mokyklų programas, tikslus ir mokymo būdus, kalbėčiaus apie tai, kokios paramos iš savivaldos reikia. Valstybės biudžeto paskirstymas švietimo įstaigoms - tik bazinė, elementari funkciją, ją taip ir vertinu. O geras iniciatyvas reikia stiprint, populiarinti, plėsti.

NVO mums labai svarbios, dažnai turinčios daug puikių įdėjų, nestandartinių metodikų ir pan. Minėtų mokyklų plėtrą palaikyčiau. Stengčiausi numatyti papildomą savivaldybės projektinį finansavimą. 

Pirmiausia reikėtų konkretizuoti, kas yra "savitas ugdymas siekiant švietimo pažangos". Antra, visos iniciatyvos turi būti išgirstos, įvertintos ir skatintinos, sprendimus dėl jų priims savivaldybės taryba. Trečia, savivaldybės biudžeto dotacijas taip pat skirs savivaldybės taryba, jei nuspręs, kad toks poreikis savivaldybėje yra. Šalia finansinės paramos, ko gero, patalpų klausimas taip pat labai svarbus, nebent tai lauko darželis po atviru dangumi :), bet ir jam mano nuomone, patalpų reikėtų.

Visų bendruomenių vaidmuo yra svarbus. Tikiu,kad jūsų siūlomų mokymosi formų bei mokymosi turinys atitinka bendruosius reikalavimus. Mes pasisakome už bendruomenių, įskaitant ir švietimo, didesnį įtraukimą į visus procesus, į sprendimų priėmimą.

Šiuo metu miestas moka dotacijas - 110 eurų vienam vaikui darželiuose, papildomai didintume papomokinio ugdymo krepšelį, taikytume NT mokesčio lengvatą. VMS ir nevalstybinės ugdymo įstaigos bus bendros švietimo sistemos dalis.  

Manau plėtoti suaugusių NFU turėtume pradėti tiesiog per bendras veiklas, neformalius bendruomenės susibūrimus/pabuvimus. Susisbūrimų metu kristalizuosis bendri pomėgiai, poreikiai - su kuriais bus galima judėti toliau - inicijuojant suaugusiems trūkstamas NFU veiklas. Jau šiandien yra keletas užuomazgų kuomet senjorai mielai kartu sportuoja arba pvz meno mokykloje vyksta dailės bei keramikos pamokos suaugusiems.
Poreikį suaugusių NFU girdim ir suprantam. Belieka imti ir daryti.

Čia klausimas glaudžiai susijęs su jau esamu klausimu dėl NVO dalyvavimo švietimo srityje. 
Kalbant apie vysrniųjų žmonių švietimą, tai čia visų pirmą būtų ta sritis kuri būtų atiduota ir skatinama per NVO. Tam tikrai reiktų numatyti dalį biudžeto pinigų, skatinti bendruomenių veiklą, kurios užsiimtų šia veikla. Bet čia reikia dar nemažai nuveikti paruošiamųjų darbų, nes dažnu atveju bendruomenės net neturi kur susirinti, nes neturi patalpų. 

Pradžių pradžia - tai vyresnių žmonių įtraukimas į darbo rinką. Nėra paslaptis, kad darbingo amžiaus (50 ir daugiau  metų) žmonėms būna problematiška įsidarbinti. Socialinė rizika prsideda būtent čia. 
Suaugusiųjų neformalus švietimas savivaldoje turėtų būti susietas su vyresniųjų žmonių užimtumu ir pajamomis užtikrinimu

Pirmiausia savivaldybė neturėtų sudaryti kliūčių vyresniųjų suaugusių mėgėjiškai veiklai. Kultūros įstaigos turi būti atviros tokios bendruomenės užsiėmimams.  Sporto centrai ir patalpos turi būti pritaikytos ne tik sportui su tvarkingais persirengimo kambariais, bet su galimybe po užsiėmimų nusiprausti po dušu. Savivaldybė turėtų suteikti nemokamai patalpas specialistams, organizuojantiems užsiėmimus.  Puiki iniciatyva yra "trečiojo amžiaus" universitetų padaliniai rajonuose. Reikėtų dienos centrų senjorams. 

Per NVO

Mūsų partijos siūlymas - savivaldybės finansuojamas senjorų veiklos "krepšelis". Akredituosime senjorams skirtas programas (dailės terapija, muzika, mankšta, mokymai ir kt.) ir finansuosime jas krepšelio principu, skirdami įstaigai ar laisvajam mokytojui, treneriui po 20 Eur per mėnesį už kiekvieną veiklų dalyvį. Panašus principas jau ne vienus metus veikia vaikų neformaliąjam ugdymui. 

Dvi kryptys - skatinti, informuoti, nukreipti į valstybės teikiamas suaugusiųjų švietimo paslaugas tiek per užimtumo tarnybą, tiek per jau greitai planuojama įgyvendinti "vieno langelio principą". Kita kryptis - įgalinti bendruomenes ir tokiu būdu sudaryti sąlygas visapusiškai įgalinti ir tobulėti vilniečiams. 

Teisybė, man ši "senjorų užsidarymo" tendencija taip pat labai nepatinka.
Svajoju, kad Lietuvoje ir Vilniuje galima būtų pasiekti tokį patį senjorų įsitraukimą į visuomenės gyvenimą, kaip, pvz.: Japonijoje. Nuostabu ten buvo matyti senjorus savanoriaujančius ir padedančius vaikams pereiti gatvę perėjose, reguliuojančius transporto eismą statybvietėse ar siūlančius karštą dieną atsigerti vandens. Kiekvienam žmogui svarbu jaustis reikalingu - tada ir gyvenimas ilgesnis, ir jo kokybė geresnė.
Manau, kad reikia remti veiklą tokios organizacijos, kaip Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universitetas. Pats kartais dėstau paskaitas šio universiteto klausytojams ir patiriu begalinį bendravimo džiaugsmą (tikiuosi - mano klausytojai taip pat :) ).
Reikėtų plėsti bendruomenių kūrimąsi, sudarant joms sąlygas rinktis, nes bendruomenėms patalpų trūksta. Mano idėja - naudoti tam plečiamą švietimo įstaigų (mokyklų) tinklą ir jų patalpas. Bendruomenių veiklą galima remti, tame tarpe - ir jūsų keliamo neformalaus švietimo kryptį.
Ir galėtų būti tam tikros miesto remiamos iniciatyvos senjorams, priderinamos prie įvairių oficialių miesto švenčių ar progų - paskaitos, edukacijos, rankdarbių vakarai ir pan.
Manau, tariantis su visuomene, idėjų nepristigtume.

Labai geras klausimas. Dėkoju.
Kitose savivaldybėse sėkmingai veikia trečiojo amžiaus universitetai, gausiai lankomi ir labai senjorų mėgiami įvairūs būreliai veiklos, bendruomenės susiėjimai, vakaronės.
Daugeliu atveju didesnė problema - veiklų finansavimas ir patalpų klausimas, bet tai išsprendžiami dalykai.
Be to senjorų įtrauktis į vaikų ir jaunimo gyvenimą būtina, ne tik siekiant jaunajai kartai perduoti papročius tradicijas, bet ir mokantis bendrauti, mokantis atjautos ir supratingumo. Popamokinės veiklos visos dienos mokyklose galėtų taip pat lygiaverčiai įtraukti į veiklas ir senjorus. Pvz. vaikai jiems galėtų skaityti pasakas, ir atvirkščiai. Primityvus pavyzdys, tačiau idėjos esmę atspindintis :) 

Turime daug mokytojų, gydytojų ir kitų profesionalų, kurie išėję į pensiją tiesiog neranda kaip save realizuoti, tad ,manau, pirmiausiai reikia išnaudoti šį potencialą ir pasitelkti šiuos žmones įtraukti į mokymo procesą. Antra, ne tik trečiojo amžiaus universitetas, bet ir kitos švietimo įstaigos galėtų įsitraukti į mokymosi visa gyvenimą procesą ir užimti senjorus, kad jie jaustųsi reikalingi, kad  jiems patiems būtų įdomu, o tokį procesą tikrai gali paskatinti savivaldybė. Galime plačiau naudoti ir socialines inovacijas, kaip pvz., miesto sodai, kur ir vyresnio amžiaus žmonės galėtų pabūti gamtoje, o tuo pačiu ir sužinoti daug naujų dalykų, jei jiems būtų kartu ir mokymai organizauojami.

Ačiū už klausimą! 

Vyresnių žmonių švietimas ir savišvieta, žinoma, yra daug platesnė problema, liečianti tiek tai, kaip mes įsivaizduojame senjorų vietą visuomenėje, tiek jų pačių vertybes, tiek bendrą visuomenės požiūrį į mokslą ir žinias. Esu net matęs vieno politiko atvirą "pasidžiaugimą", bet Lietuvoje seneliams galima nuvežti žiūrėti vaikus ir, kad senjorai savo ir taip mažas pajamas skiria padėti vaikams ir anūkams. Man toks požiūris nėra priimtas.

Mano rinkimų saraše buvo Trečiojo universiteto vadovė, kuri gerai supranta ką ir kaip reikia daryti, kad vyresni žmonės pastoviai tobulėtų. Jos pasiūlymus galėsime įgyvendinti, taip pat mielai išklausyčiau ir kitas idėjas.   

Visa laimė kad yra tokie planai kaip NPP, nes kitaip sunkiai tas prasiskintų kelią mūsų krašte (turint omenyje pastaruosius 10 metų praktikos). NVO dalyvavimą teikiant tiek švietimo tiek socialinės srities paslaugas skatinsime pat pirma SUSĖDANT su NVO prie stalo. Ne kiekviena NVO yra pasiruošusi perimti paslaugas. Vienoms NVO galima padėti startuoti nuo 0, kitos - jau turi šiokį tokį įdirbį. Kartu su NVO bei švietimo bei soc.srities atstovais privalome išdiskutuoti ir sutarti KAIP ir KOKIAS paslaugas perduodame. O tuomet - eiti dirbti, būtinai peržiūrint tarpinius rezultatus ir jei kažkas nepilnai veikia - tobulinant, kad veiktu gerai ir paslaugų gavėjai būtų patenkinti.

Labai sudėtingas ir kompleksinis klausimas, kur taip atsakyti turbūt nepavyks, nes tai diskusinis klausimas. Čia labai diskusinis klausimas ir reikalaujantis plataus spektro diskusijų ir sutarimo. 
Kalbant apie formalųjį švietimą, tai čia manau yra labai ribotos NVO galimybės, tiek iš tos pusės žiūrint, kad NVO pas mus nėra pakankamai stiprūs, tiek iš tos pusės žiūrint, kad formaliajam ugdymui reikia išlaikyti ir garantuoti vienodą valstybinį standartą (čia nekalbu apie privačius darželius). 
Tuo tarpu kalbant apie neformalųjį švietimą - čia matyčiau dideles galimybes NVO. Bet bėda ta, kad vėl NVO pas mus nėra pakankamai stiprūs (tiek finansiškai, tiek žmogiškaisiais ištekliais), jau dabar didelės dalis skiriamų lėšų užklasinei veiklai nėra įsisavinama ir tai blogai. NVO sektoriaus būklė atspindi tam tikrą mūsų visuomenės būklę, yra jos išraiška, kuri žinome dėja nėra gera. Matau atskiras pavienių žmonių iniciatyvas, tačiau visur trūksta susikoordinavimo (susikalbėjimo) tarp NVO ir valdžios institucijų (čia visuotinė bėda - susikalbėjimo trūkumas). Tad čia yra ką veikti ir kur dirbti į ateitį. 
Todėl pirmas mano žingsnis būtų sukuri aiškia sistemą ir paskleisti aiškia žinią apie skiriamas lėšas neformaliam ugdymui ir ko tikimės iš NVO. Tokiu būdu pradėti atvirą dialogą su NVO. 

2021-2030 m. nacionalinė pažangos programa turėtų būti taikoma , atsižvelgiant į kiekvienos savivaldybės specifiką. NVO iniciatyvas teikiant viešąsias paslaugas reikėtų skatinti. Tačiau kalbant apie visiomenei reikšmingas paslaugas (švietimo, sveikatos ir kt.) galutinė atsakomybė atitenka valstybei. 
Mūsų savivaldybėje nėra didelių problemų kalbant apie švietimo paslaugų įvairovę ir kokybę. Tiesa sakant, įgyvendinant neformaliojo švietimo optimizavimo koncepciją, neišvengta reikšmingų klaidų. O būtent dėl  sisteminio požiūrio ir taikymo nebuvimo netekome pedagogų, vaikai netenga lygių dėl paslaugų prieinamumo.
Pvz., kuriant viešąsias įstaigas nesuteikiangt joms švietimo įstaigų statuso, manau yra strateginė klaida. Dėl aukščiau įvardytos valstybės atsakomybės. 
Taip pat kalbant apie Visagino savivaldybę reikėtų atsižvelgti į tai, kad čia nėra didelio paslaugų vartotojų srauto. Tačiau mūsų privalumas - miesto kompaktiškumas. Tai  reiškia, kad vaikai galėtų naudotis vienu metu keliomis tiek trumpalaikiomis, tiek ilgalaikiomis programomis.  Tokia įvairovė teigiamai  prisideda prie vaiko ugdymo ir vystymo. 
Tačiau savivaldybė turėtų visoms įstaigoms ir paslaugų vartotojams sudaryti vienodas sąlygas. 
Sėkmingoje valstybėje švietimui ir turėtų būti skiriama pakankamai tiek finansinio, tiek administracinio dėmesio. Kadangi kalbame apie mūsų vaikus ir atitinkamai mūsų valstybės ateitį. 

Įtraukiant NVO į savivadybės vykdomas programas ir didinant NVO finansavimą

Jau atsakiau kažkur žemiau :)

Manau, kad pradėti reikėtų nuo perdavimo į NVO rankas įvairių pagalbinių (nišinių) ugdymo ir auklėjimo funkcijų, tačiau užtikrinant tinkamą NVO kompetencijų išnaudijimą ir teikiamų paslaugų moksleiviams kokybę. Visam dideliam savivaldybės švietimo "organizmui" pasirūpinti tomis svarbiomis detalėmis dažnai nepavyksta, todėl aptartume su NVO visuomene tokių paslaugų kryptis, apimtis ir galėtume vystyti bendradarbiavimą.
Vienas dydžiausių iššūkių 2023 m. - vaikų, turinčių specialių poreikių integravimas į grupes ir klases. Būtų labai gražu, jei NVO ateitų čia į pagalbą ir pasiūlytų mokytojų padėjėjų paslaugas. Yra pavojus, kad švietimo sistema nespės tinkamai pasiruošti.
Manau, kad NVO galėtų būti labiau įtraukti į įvairią moksleivių popamokinę veiklą ir užsiėmimus taip pat.

Klausimas suformuluotas prieštaringai. Tačiau atsakymas aiškus, pasitelkti NVO švietimo paslaugoms teikti teks ir dėl to, kad didelė dalis realių Vilniaus rajono gyventojų naudojasi Vilniaus miesto švietimo paslaugomis, kadangi rajono savivaldybė paprasčiausiai jų nesutekia.

Lietuvoje, ne tik Vilniuje NVO pagalba yra sprendžiami įvairūs klausimai. Pats visada aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje ir manau, kad svarbiausia yra turėti veiklią platformą, kur galima apsitarti ir nusistatyti prioritetus bei tikslus, kuriuos miestui padėtų įgyvendintil labiau įtraukios NVO. Ne mažiau svarbu yra ir šių organizacijų pajėgumai ir pasitikėjimas jomis, nes dažnu atveju šios organizacijos daug greičiau ir kokybiškiau suteikia paslaugas.  Manau, labai svarbu nuolatinis  dialogas bei aiški finansinė parama šioms organizacijoms. 

Viena iš priemonių yra visai neseniai paleista programa "Vilnius yra mokykla". Jos tikslas: dalį 1-12 klasių moksleivių pamokų iškelti už mokyklos ribų į atviras miesto erdves - skverus, gatves, muziejus, įmones. Šioje platformoje yra kviečiamos dalyvauti ir NVO, o per artimiausius tris metus sieksime, kad tokio tipo užsiėmimai sudarytų bent 10 proc. visų pamokų . Taip pat, NVO įtrauksime į švietimo sistemą ir tokiose srityse kaip lytinis švietimas.

Ačiū už klausimą!

Mes matome NVO indelį